Gerai blogai – teisingai neteisingai... įvairiausios subjektyvios nuomonės ir vertinimai žeidžia mokytoją, daro jį pajuokos objektu. Kyla konfliktai, įtampa mokykloje.
Psichologas, socialinių mokslų daktaras Tomas Lagūnavičius teigia, kad mokytojo ir jo pamokos negalima vertinti kokybiškai, t.y. subjektyviai, negalima „būdvardžiuotis“: neteisinga, negerai, gražiai...
Mokytojo darbas turi būti vertinamas kiekybiškai, pagal subalansuotą vadybos sistemą, t.y. vertinimas turi objektyvius kriterijus, jis turi būti pamatuotas kiekybiškai. Psichologas pateikia kiekybinio vertinimo rodiklių normas pagal 4 kriterijus.
I grupės kriterijai :
a) duomenys, pvz., individualių mokinio rezultatų gerėjimas per tam tikrą laiką – semestro pradžioje įvertintas 6 balams, o pabaigoje tas pats mokinys gauna 7. Tai rodo, kad mokytojui padedant vaiko žinios ir gebėjimai „paaugo“.
b) Atitikimas tarp metinio semestro ir PUPP arba egzamino įvertinimo gali būti plius minus 1 balas. Jei skirtumas didesnis, reikia ieškoti problemos priežasčių. Tada kyla klausimas, ar mokytojas vertina objektyviai?
c) Svarbu bendro klasės vidurkio santykis su Lietuvos mokyklų vidurkiu. Jei klasės vidurkis jį peršoka, tai rodo aukštas mokytojo kompetencijas.
II grupės kriterijai:
Tai mokyklos vidaus tvarka nustatyti rodikliai. Kiek kartų per pamoką buvo prieita prie kiekvieno mokinio individualiai? Kiek buvo pasakyta pagyrimų ir kiek pastabų? Mokyklos kultūra aiškiai apibrėžia kas ir kaip yra skatinama.
Psichologas daktaras Tomas Lagūnavičius rekomenduoja susidaryti visiems pedagogams aiškų ir konkretų žodžių – šablonų sąrašą, kurie, kaip žodinis vertinimas, bus vartojami pamokoje, pvz.,, čia tu gerai parašei, o čia dar reikėtų patobulinti...“
III grupės kiekybiniai kriterijai:
Parodo, kiek užduočių buvo pateikta mokiniams per pamoką. Koks diferencijuotų užduočių skaičius pamokoje? Ar yra struktūrizuota medžiaga, kuri padėtų mokiniui atlikti namų darbą?
Reikia vertinti ir mokinių, dalyvavusių olimpiadose, varžybose ir t.t. skaičių bei jų pasiektų aukštų rezultatų santykį.
IV grupės kriterijai:
Parodo mokytojo kvalifikaciją. Tai kiekybiniai susitarimai, pagal kuriuos tiksliai galima paskaičiuoti, kokio tipo pamokų gali vesti mokytojas. Yra sudaryti klasių tipai ir jiems priklausantys pamokų tipai (neuroedukologijos klasėje jų yra 12, postkognityvinėje - 8), kuriuos mokytojas gali koreliuoti.
Pvz., dėstydamas postkognityvinėje klasėje mokytojas naudoja vienoje pamokoje 6 tipus, o neuroedukologijos klasėje - 4. Gal mokytojas gali dirbti ir pagal Montesori ar Štainerio sistemą? Kuo daugiau pamokų tipų pamokoje geba pritaikyti mokytojas ir kuo įvairesnių sistemų klasėse jis gali dėstyti, tuo aukštesnė jo kvalifikacija.
Negalima visko matuoti vienu matu. Visada reikia atsižvelgti į kiekvienos klasės tipą ir joje esančius variantus. Nėra nei „geros“, nei „blogos“ sistemos. Tiesiog kiekvienu atveju mokytojas dirba KITAIP ir visada galima tiksliai jo darbą įvertinti.
XVI a. filosofas Tomas Hobsas rašė, kad „žmonės gali pavaizduoti kitiems tai, kas gera, kaip blogį, o blogį – kaip gėrį, ir padidinti ar sumažinti matomą gėrio ir blogio dydį, sukeldami žmonių nepasitenkinimą ir savo malonumui drumsdami jų ramybę“. Kad šitaip nenutiktų mokykloje, reikia kiekybiškai vertinti mokytojo pamokas.
Pagal subalansuotą vadybos sistemą vertinimas tampa pamatuotas ir objektyvus. Tada galima pasiekti ir kokybinio pamokos efektyvumo: mokytojas aiškiai žino, kaip turi modeliuoti gerą pamoką ir nebelieka vietos šališkoms nuomonėms. „Taip kyla mokytojo profesijos prestižas, gerėja mokyklos mikroklimatas ir dėl to laimi visi“, - pasidalina patirtimi psichologas Tomas Lagūnavičius.
