Be to, tradiciškai lietuvis jau nuo pirmojo Žečpospolitos padalijimo jaučiasi auka. Ir Jėzus Kristus nuolat skundėsi. Tai jam prekijai negerai, tai vaisiai neskanūs, tai akį išsilupti norisi. Ką gi, mes krikščionys, mums maloniausias emocinis fonas – kančia.
Kokios šiuolaikinės mūsų noro skųstis priežastys? Atsiverčiau A.J.Greimo knygą. Viena vertus, šie metai skirti A.J.Greimui, kita vertus, kai tikrovė atrodo beprasmė, nieko nėra geriau nei skaityti žmogų, kuris didžiąją gyvenimo dalį skyrė prasmės tyrinėjimui.
Skaičiau jo 1953–1955 metais rašytą tekstą „Tautinis komunizmas“ ir radau be galo įdomių dalykų. Anot A.J.Greimo, Rusija nebuvo pasiruošusi socialistinei revoliucijai, jos vadai teoriškai nebuvo paruošti tokiai situacijai. Iš esmės ir Lenino, ir Trockio nuomone, Rusija socializmui galėjo būti įdomi tik kaip tramplinas, stovykla pasauliniam socializmui organizuoti. Feodalinei Rusijai su įprastine socialine baudžiavos santvarka reikėjo per trumpą laiką įveikti Vakaruose pusantro šimto metų trukusius kapitalizmo vystymosi etapus.
„Stalinas laimėjo savo kovą prieš Trockį iš dalies, žinoma, dėl savo asmeninių privalumų: patvarumo, darbštumo, fantazijos stokos, cinizmo.
Bet laimėjo jis dėl to, kad ano meto Rusijai reikėjo kaip vadovo ne tarptautinio revoliucionieriaus á la Trockis, Bucharinas, Kamenevas ar Radekas, o užsienio nemačiusio, „tautinio“ komunisto kaip Stalinas, kuris gaspadoriškai galvodamas surastų išeitį iš socialiai neįmanomos padėties.“
Žinoma, tai analogija su išlygomis, bet man įdomi. Kai vyko pirmieji Lietuvos prezidento rinkimai, akivaizdu, kad Lietuva dar nebuvo pasiruošusi iš rusiško socializmo (rytietiško imperializmo?) pereiti į demokratinę santvarką, tai yra kapitalizmą. Todėl žmonės sąmoningai ar nelabai rinkosi savą, „tautinį komunistą“ A.Brazauską, o ne „svetimą“, vakarietišką politiką S.Lozoraitį.
Tai buvo racionalus žingsnis, nors ir sustabdė šalies vystymąsi, nes buvo išsaugotos ankstesnės struktūros, t.y. sovietinė autokratija, kuri ir toliau kuo puikiausiai „gaspadoriavo“ šalyje.
A.Brazauską lyginti su Stalinu būtų per daug klaidinga, suprantu. Bet Medininkų pilyje pamatęs jo ragų ir medžioklinių peilių kolekciją įsitikinau, kad fantazijos tas žmogus iš tiesų neturėjo. Juolab šiuo atveju svarbūs ne asmenys, o tik figūros, tai yra sovietinių laikų funkcionierius ir vakarietiškas diplomatas, Rytai ir Vakarai. Svajota apie švedišką socializmą, bet ir toliau buvo puoselėjamos rusiško autokratinio socializmo struktūros.
Nenuostabu, kad daugiau nei dvidešimt metų skundžiamės ir aimanuojame kaip paskutiniai mulkiai. Nuoskaudos dėl neišsipildymo. Daug kas galėjo būti kitaip! – kursto mus nuožmi ir bedugnė mūsų pasąmonė.
Per daug supaprastinu? Galbūt. Toks mūsų amžius, tokie laikai – kuriami itin sudėtingi mechanizmai, o žmogaus mąstymas vis primityvesnis.
Kad ir kaip būtų, labai nemalonu pripažinti, kad sovietmetis mumyse kur kas giliau, nei tikėjomės ir svajojome. Baudžiauninkų mąstymas, išlikęs nuo Rusijos imperijos laikų.
Nepriklausomybės Akto signataro J.Staugaičio atsiminimuose radau tokį epizodą. Pirmasis pasaulinis karas baigiasi, kunigą vežantis ūkininkas klausia: kada „ruselis“ sugrįš? J.Staugaitis atsako, kad nebesugrįš. Tai ar pasiliks vokiečiai, klausia ūkininkas. Kunigas atsako, kad nebus ir vokiečių. Tai kas mus valdys, klausia ūkininkas. Patys, aiškina J.Staugaitis: „Žmogelis klausėsi, bet mačiau, kad aš jo neįtikinau. Buvo matyti, jog jo politinis idealas yra tai, kad grįžtų rusai. Buvo tai bendra mūsų kaimiečių psichologija. Mes, inteligentai, žinoma, mąstėme kitaip.“
Kaimiečiai išnyko, inteligentai išmirė. Kas dabar formuoja mūsų idealus ir sąmoningumą?
