Samylų kultūros centras kasmet rengia šventę „Pėdos marių dugne“. Prieš 58 metus pastačius Kauno hidroelektrinę, marios užliejo Nemuno slėnį, nusinešdamos gyventojų tėviškes. Prisiminimai apie gyvenimą užlietuose kaimuose iki šiol jaudina žmones.
Norėdamas išsaugoti užlietų kaimų tradicijas ir papročius, Samylų kultūros centras ketvirtus metus pakvietė gyventojus ir svečius iš visų marių krantų į smagų renginį, kuris masina turistus, etninės kultūros gerbėjus.
Samylų kultūros centro direktorė Jolanta Sidabrienė pasakojo, kad šia švente siekiama ateinančioms kartoms perduoti unikalias tradicijas, amatus ir papročius, gyvavusius kaimuose, kurie vėliau atsidūrė po vandeniu.
,,Ankstesniais metais ant Samylų įlankos kranto buvo pristatytas šiaudinis kaimas, vyko senovinis turgus, teatralizuotos vestuvės. Šįmet šventė skirta vienai romantiškiausių, o kartu ir sunkiausių – sielininko – profesijai.
Kadaise abipus Nemuno buvo įsikūrę ištisi sielininkų kaimai, todėl ši profesija pakaunės krašto žmonėms buvo labai svarbi“, – sakė direktorė.
Šventės metu Tardicinių ir istorinių laivų asociacijos atsovas Aidas Mozuraitis pasakojo apie Lietuvos ir pakaunės sielininkus, demonstravo, kaip įvairiais būdais rišami ir pinami rąstai. Norinčius jis kvietė tai pamėginti patiems.
Ant Kauno marių kranto šeštadienį įrengtame sielininkų kaimelyje veikė interaktyvios dirbtuvės, buvo gaminami sieliai, verdama žuvienė, veikė amatininkų mugė.
Šventės metu netrūko eksperimentų: folkloro ansamblis „Senolės“ ir saksofonininkas Juozas Stupinskas mėgino sujungti džiazą ir folklorą.
Dainuojamajai poezijai atstovavo grupė „Baltos varnos“, o melodingajam rokui – dainininkas Ramūnas Difartas su grupe.
Prieš 58 metus užtvenkus Nemuną, iš Kauno marių dugno buvo iškelti 35 kaimai, kurių gyventojai iki šių dienų prisimena savo krašto istorijas. Teko iškeldinti 700 sodybų, tarp jų ir etnografinių, kirsti sodus, perlaidoti artimuosius. Neretai iš šių kaimų iškelti žmonės save pavadina „dugniečiais“.
