Į pelkę sumerktos medinės partizanų galvos įvarė baimės grybautojams

Takeliu palei pelkę ėjęs vyras nustėro pamatęs iš raisto kyšančią galvą. 

Pažiūrėjęs atidžiau šiaulietis suprato, kad jam baimės įvariusi galva yra medinė. 

Su draugu radinį apžiūrėjęs grybautojas čia aptiko ne vieną, o dvylika medinių galvų. Dar geriau šiuos biustus apžiūrėję vyrai suprato, tai – iš ąžuolo išskaptuoti Lietuvos partizanų biustai. 

Nežinodami, ką su šiuo radiniu daryti vyrai į pagalbą pasikvietė Kurtuvėnų regioninio parko direktorių ir Bubių seniūną.

Buvo iškelta versija, kad ąžuolines skulptūras į pelkę sumerkė jas išdrožęs menininkas – ąžuoliniai kūriniai taip brandinami norint suteikti jiems tvirtumą bei specifinį atspalvį. 

Ši versija netrukus pasitvirtino. Paaiškėjo, kad išdrožtas Lietuvos partizanų galvas prieš kelerius metus į šią pelkę sumerkė šiaulietis skulptorius Gintautas Lukošaitis. 

Jo kūrinių radimo istorija skulptoriui sukėlė gardaus juoko.   

„2019 metais sukaks 70 metų, kai Lietuvos partizanų vadai paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją. 

Mane siutina, kad partizanų tema menininkų yra pamiršta – lyg ir ne lygis šia tema kažką kurti. 

Mintis sukurti aštuonių 1949- aisiais Nepriklausomybės deklaraciją pasirašiusių partizanų vadų biustus man kilo gal prieš penketą metų. 

Ėmiausi paruošiamųjų darbų – prilikęs laiko vieną po kitos ąžuolo išskaptavau partizanų biustus. 

Tai buvo tik studijiniai bandymai. Tikrieji biustai turėtų būti išlieti iš bronzos“, - paaiškino G.Lukošaitis. 

Vienam biustui išdrožti skulptoriui prireikė maždaug mėnesio. 

Prieš trejetą metų baigtus darbus G.Lukošaitis nusprendė sumerkti į pelkę. 

„Kadangi pelkėje yra geležies darinių, į kuriuos reaguoja ąžuolas, sumaniau pamėginti taip šiuos biustus pabrandinti, tikėdamasis išgauti tam tikrą atspalvį. 

Drožinius sumurdžiau į pelkę. Kelis kartus buvau ten nuėjęs pažiūrėti. Biustai lindėjo po vandeniu, tačiau šiemet dėl sausros vanduo nuslūgo ir partizanų galvos atsidūrė paviršiuje“ - sakė G.Lukošaitis.

Iš pelkės ištraukti partizanų biustai šiuo metu yra skulptoriaus dirbtuvėse. 

„Ką su jais daryti dar nesumaniau. Tai - tik žaliava vėlesniems kūriniams – ne visi menininkų darbai atsiduria muziejuose ar privačiose kolekcijoje. 

Kur pateks šie partizanų vadų biustai, parodys laikas“, - tvirtino idėjos išlieti iš bronzos aštuonių, Nepriklausomybės deklaracija 1949 metais pasirašiusių, partizanų vadų biustus neatsisakantis G.Lukošaitis. 

Talentingas menininkas yra ir aktyvus Šiaulių miesto politikas. Dešiniųjų pažiūrų G.Lukošaitis yra   
Šiaulių miesto tarybos narys. 

Partizanų tema G.Lukošaičiui nesvetima. Kartu su Šiaulių muzikantais Kęstučiu ir Gintautu Gascevičiais G.Lukošaitis ėmėsi iniciatyvos atstatyti sodybą Balandiškio (Radviliškio r.) kaime, kur į posėdį rinkosi Lietuvos partizanų vadai.

„Mano proseneliai ir seneliai buvo ištremti, o tėvas gimė prie Laptevų jūros. Tačiau mano patriotizmas nėra paremtas tik šeimos patirtimi ir išgyvenimais. 

Viskas yra daug paprasčiau – jei gyveni tam tikroje teritorijoje, tai turi suprasti tos erdvės prasmę ir ją vertinti. Kito pasirinkimo nėra“, - sakė G.Lukošaitis. 

Ne vienu savo darbu Šiaulius papuošęs skulptorius baigia kurti J.Greimo biustą, kuris jau kitą savaitę bus pastatytas Šiaulių miesto centre, P.Višinskio gatvėje. 

Dviems G.Lukošaičio kūriniams: Šiaulių miesto savivaldybės pašonėje esančiam fontanui „Centukai“ ir vietoj sovietmečiu stovėjusio tarybinio kario skulptūros atsiradusiai „Verkiančiai mergaitei“ - gresia iškeldinimas. 

„Kad verkiančios mergaitės skulptūra Prisikėlimo aikštėje bus tik laikinai, aš žinojau dar prieš ją ten pastatydamas, o dėl „Centukų“ man šiek tiek gaila. Manau, kad jie tikrai nesudarkytų pertvarkomos Prisikėlimo aikštės vaizdo“, - sakė skulptorius.

Bene daugiausia diskusijų Šiauliuose kilo būtent dėl miesto centre atsiradusios G.Lukošaičio „Verkiančios mergaitės“. 

Vieni gyrė menininko išmonę, kiti piktinosi, kad Šiaulius reprezentuoja žliumbianti mergaitė.

„Verkiančios mergaitės idėja man kilo spontaniškai. Toje vietoje 1949 metais iškilo vienas aukščiausių monumentų Lietuvoje sovietiniam kariui. 

Kai 1990 metais šis monumentas buvo nugriautas, liko tuštuma. 

Būtų buvę absurdiška šia tuštumą užpildyti kokio partizano skulptūra. Mažo klyksmas tokioje didelėje erdvėje man pasirodė pačiu tinkamiausiu sprendimu. 

Šis meninis sprendimas manau kažkuria prasme atspindėjo ir Šiaulių bei Lietuvos būseną, todėl ir sulaukė tokios reakcijos“, - sakė skulptorius.