„14 ar 15 val. 10 kilometrų keliavome į Avižienius, kur mums buvo paskirta stovėti, spėjome paskutinę minutę, o kai vėl pėstute grįžome į Vilnių – buvo tik pavakarys.”
„Simboliškai susikabinome greičiausiai 12 valandą. Atsimenu, kad ilgai važiavome. Mašinų – sausakimša, žmonių – minios! Išlipę dar paėjėjome, gražiai sustojome, susikabinome. Po to vėl ilgiausiai ėjome atgal prie automobilių. Tuo metu į laikrodį niekas nežiūrėjo.”
„Viskas vyko 13 arba 14 valandą. Nuo 12 iki 15 val. – tai tikrai. Atostogavome Pervalkoje, todėl visi sustojome ir susikibome rankomis palei marias.”
Tai – tik keli Baltijos kelio dalyvių prisiminimai, kuriuos išgirdo „Lietuvos rytas”. Tarp jų – nė vieno teisingo atsakymo.
Kurią tiksliai valandą Baltijos kelyje rankomis susikibo minios žmonių, prieš kelerius metus kalbėdamsis su "Lietuvos rytu" neprisiminė net vienas pagrindinių to įvykio koordinatorių Arūnas Grumadas.
Šiandien Baltijos keliui sukanka 28 metai.
Latvijoje buvo suklaidintas
2010-aisiais prieš Kalėdas apie keliones ir operas rašantis Didžiosios Britanijos žurnalistas Adrianas Mourby atvyko į Lietuvą rašyti straipsnio dienraščiui „The Independent” apie Baltijos kelią, įtrauktą į Guinnesso pasaulio rekordų knygą ir įrašytą į UNESCO Pasaulio atminties sąrašą.
Britas jau buvo aplankęs Latviją ir ten užsirašė, kad ilgiausia iki šiol pasauliui žinoma žmonių grandinė (apie 600 kilometrų ilgio) susikibo rankomis 15 valandą.
Lietuvoje išgirdęs dar kelis prieštaringus atsakymus, žurnalistas labai nustebo ir tikslų laiką užsibrėžė sužinoti iš patikimų šaltinių.
A.Mourby taip pat domino, į kurią pusę atsigręžę stovėjome Baltijos kelyje – į Baltijos jūrą ar Rusiją?
Buvome nusisukę nuo Rusijos
„Tikrai nepamenu, kada vyko Baltijos kelias. Sakote, 19 valandą? Gal tikrai taip ir buvo. Juolab kad grįžus į Vilnių buvo jau gerokai pritemę”, – prieš keltą metų kalbėdamas su „Lietuvos rytu” prisiminė A.Grumadas.
Tokią paklaidą žmonių atmintyje jis aiškina tuo, kad daugelis į paskirtą kelio ruožą išsiruošė nuo ryto – organizatoriai taip norėjo išvengti spūsčių.
Antras britų žurnalisto klausimas A.Grumadą prajuokino: „Stovėjome užpakaliais į Rusiją.”
Buvusio sąjūdininko teigimu, jokios politikos čia nebuvo – tik praktiškumas.
Žmonėms iš anksto buvo nurodyta stovėti dešinėje kelio pusėje, nes buvo manoma, kad daugumai automobilių atvažiavus nereikės apsisukti, juos bus patogiau sustatyti kairėje.
Į detales nekreipė dėmesio
Seimo parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyriaus vadovė Angonita Rupšytė yra pastebėjusi, kad kryžiai, kuriuos prieš 28 metus pastatė Baltijos kelio dalyviai, stovi ne tik dešinėje, bet kairėje kelio pusėje. Taigi kai kur žmonės stovėjo ir atsisukę į Rusiją.
„Mes į tas detales nekreipėme dėmesio. Mums tai buvo menkniekis. Mūsų tikslas buvo visai kitas: kad žmonės išeitų į kelią ir apie tai sužinotų pasaulis”, – kalbėjo buvusi Sąjūdžio aktyvistė.
Daugelio faktų apie Baltijos kelią šiuo metu nebeįmanoma nustatyti. Dokumentų išliko labai mažai.
A.Rupšytės manymu, dabar prisiminimų užrašinėti nebeverta, nes praėjus tiek laiko jie nebegali būti tikri: „Problema ne tai, kad žmonės pamiršta Baltijos kelią, o tai, jog įsivaizduoja tai, ko nebuvo.”
Stovėjome dar Maskvos laiku
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Solveiga Daugirdaitė įdėjo nemažai pastangų bandydama išsiaiškinti, kurią valandą iš tiesų milijonas Lietuvos žmonių 1989-aisiais susikibo už rankų.
Literatūrologė pervertė šūsnis to meto laikraščių, tačiau savo reportažuose žurnalistai rašė apie emocijas ir citavo Sąjūdžio vadovus.
Valanda, kada žmonės susikibo už rankų, neatrodė reikšmingas faktas.
Galiausiai viename rajono laikraštyje pavyko rasti skelbimą, kad išsirikiavę žmonės susikibs už rankų 19 valandą.
„Baltijos kelio pavyzdys rodo, kaip lengvai per sovietmetį galėdavome išeiti iš darbo. Daugelis į darbą tądien iš viso nėjo – nurodyto kelio ruožo link pajudėjo iš pat ryto. Be to, tada niekas nesuko galvos, kas sumokės už daugybės pasitelktų autobusų degalus”, – kalbėjo S.Daugirdaitė.
Surasti palydovą buvo sunku
Dar prieš atvykdamas į mūsų šalį A.Mourby ilgai bandė surasti Vilniuje žmogų, kuris pats stovėjo Baltijos kelyje ir galėtų apie tai papasakoti. Profesija ir einamos pareigos nesvarbu – britas prašė tik nuvežti į tą vietą ir parodyti Baltijos kelio maršrutą.
Tačiau dešimtys žmonių atsisakė bendrauti su užsienio žurnalistu teisindamiesi užimtumu ar nepakankamu anglų kalbos mokėjimu.
Savo ruožtu anglas atsisakė mokėti už taksi (jo viešnagės metu 2010-aisiais tai būtų kainavę 15 litų) ir aiškino, kad tokių išlaidų jam niekas nepadengs, o mūsų šaliai jo straipsnis – didžiulė reklama.
Galų gale S.Daugirdaitė sutiko parodyti žurnalistui Baltijos kelią troleibusu.
„Daug kartų užsienyje žmonės aukojo savo laiką rodydami man tai, ką patys matė šimtus kartų. Gal taip aš grąžinsiu skolas?” – aiškino ji.
Moteris sumokėjo net už svečio bilietą keltuvu į Gedimino kalną ir apsilankymą pilies bokšte – jis tikino neturįs nė lito.
Kitą dieną britas išskrido neišleidęs Lietuvoje nė lito, nes nakvynę ir vakarienę gavo veltui prabangiame viešbutyje, kurį pažadėjo minėti savo straipsniuose.
Nepaklausė A.Mourby ir savo palydovės pavardės. „The Independent” pasirodė straipsnis apie Baltijos kelią, kur jį po Vilnių vedžioja „Solveiga Daugirda”. Moters pavardė buvo nurašyta nuo elektroninio pašto adreso.
