Viskas priklauso nuo informacijos, kuria disponuoja kompetentingi ir už jos pateikimą visuomenei atsakingi asmenys. Tokie Lietuvoje yra du: krašto apsaugos ministras ir prezidentė. Jie turi arba privalo turėti žvalgybinės informacijos, kuria visuomenei ir tenka tikėti.
Bet šių dviejų pareigūnų kalbos apie „Zapad“ skirtingos. Ministras ramina, prezidentė gąsdina. Kuriuo iš jų žmogeliui tikėti? Kodėl tokiu svarbiu nacionalinio saugumo klausimu du labiausiai informuoti asmenys nekalba vienu balsu?
Vienas atsakymo variantas telpa į vieną žodį: todėl. Ir viskas. Šiek tiek išsamesnis paaiškinimas skambėtų maždaug taip: toks jau, gerbiamieji, mūsų prezidentės charakteris.
Dvi iš eilės kadencijos yra pakankamas laikas, kad suvoktum, jog ministrai užsienio politikos ir valstybės saugumo klausimais privalo kalbėti taip, kaip kalba šalies prezidentė. Jeigu nepatinka, atsistatydink.
Kadangi esu laisvas pilietis, galiu pasakyti, kad mane labiau įtikina krašto apsaugos ministro ramesnė ir dalykiškesnė pozicija. Nebent jis neturi tos žvalgybinės informacijos, kuria remiasi prezidentė.
Gyvename tokiais laikais, kai nesitikint objektyvaus valstybės vadovų situacijos vertinimo piliečiui pačiam tenka spręsti, kas grėsmė, kas pavojus ar tik propagandinis triukas. Arba, stokojant laiko patikimai informacijai rinkti, reikia laukti kokio užsispyrėlio tyrėjo, kuris pagelbėtų atskirti pelus nuo grūdų.
Vienas tokių retų pavyzdžių yra signataro E.Bičkausko straipsnis „Kodėl didelė dalis Lietuvos gyventojų neketina ginti Lietuvos?“.
Tikriausiai daug kas prisimename žiniasklaidoje pasirodžiusią sensacingą žinią, kad Rusijos prokuratūra vėl imasi kareivėlių pabėgėlių iš sovietų armijos bylų.
Lietuvos visuomenė į šokiruojantį kaimynės sprendimą žodžiais reagavo „adekvačiai“ – ant Rusijos teisėsaugos kūno neliko sveikos vietos. Iš reikšmingų saugumo klausimais tribūnų buvo patarta buvusiems kareivėliams pabėgėliams į Rusiją nevažiuoti.
Rusijos prokurorų kreipimosi į Lietuvos prokuratūrą tekstas nebuvo paviešintas. Bet niekas per daug ir nesmalsavo. Iš praeities man ši tema buvo žinoma, tad kilo įtarimas, ar tikrai prašoma to, kaip skelbiama. Bet nusprendęs, kad neverta savęs tokiomis mintimis kankinti, numojau ranka.
O štai profesionalus teisininkas E.Bičkauskas užsikabino ir nutarė išsiaiškinti tikrąjį kreipimosi turinį. Ilgai tas aiškinimasis truko. Net pats skandalas pasimiršo.
Ir vis dėlto E.Bičkauskas savo pasiekė. Paaiškėjo, kad skandalas – blefas.
Rusijos prokuratūra tvarkėsi senus biurokratinius reikalus, ir kreipimasis į Lietuvos prokurorus nieko bendra neturi su „bylų“ atnaujinimu ir juo labiau persekiojimu.
Signataro straipsnis sulaukė plataus dėmesio. Kadangi anoniminių pareiškimų neskaitau, negaliu ir komentuoti. Suprantama, E.Bičkauskas neišvengė ir politinių (juoda-balta) vertinimų. Veltis į juos irgi beprasmiška.
Bet kelia nerimą kita šios istorijos pusė. Kodėl Lietuvos prokuratūra, matydama, kad skandalas keliamas be pagrindo, nerado, o tikriausiai ir neieškojo būdo, nenusižengiant procedūroms, paaiškinti visuomenei ir ypač „kareivėliams“, kad bent jau šiuo atveju nėra pagrindo jaudintis.
Gal pradedama manyti, kad informacinis karas viską pateisina? Politikai Seime rengia seminarus ir pasitarimus, kaip apsaugoti mokinius nuo iškreiptos informacijos ir atpažinti priešiškos propagandos tikruosius kėslus.
O kaip elgtis ne tik jaunam žmogui E.Bičkausko tirtu reikalu? Jeigu ne žinomo politiko užsispyrimas, taip ir būtų viskas likę.
Bet kiek yra pranešimų, kurių niekas net neketina tikrinti. Kad ir dėl tų pačių mokymų „Zapad“. Jau dabar apstu nežinia iš kurios žvalgybos nutekintų žinių apie galimas Rusijos provokacijas.
Oficialiu lygiu į šituos spėliojimus nereaguojama. Tarsi ir teisinga pozicija. Bet yra ir antras lazdos galas. Dažnai tokiame „aukštos įtampos“ fone atsiranda kam perkaista galva.
Galima dar ir šitaip paklausti: ar vertėjo E.Bičkauskui dėl kažkokio biurokratinio Rusijos prokuratūros paklausimo, kaip dabar slengu sakoma, tiek daug „parintis“?
Mano manymu, ne tik vertėjo, bet ir reikėjo. Reikėjo ne dėl kokių nors santykių su Rusija gerinimo, o dėl tiesos, kuri yra bendra visiems ir nėra kurios nors valstybės nuosavybė.
Nesvarbu, iš kokios šalies prokuratūros – Rusijos, Venesuelos ar net Šiaurės Korėjos (jei tik tokia institucija ten yra) – koks nors panašus kreipimasis su politine potekste ateitų, pirmiausia reikia išsiaiškinti tikrąjį turinį ir nepasiduoti propagandiniams vėjams.
Informaciniai karai, kaip per muštynes kumščiai į kepenis, atmuša tiesos jausmą.
Dėl ideologinio nusistatymo ar net apakimo, o dažnai ir dėl tingumo nebenorima gilintis, kas mus skalaujančioje informacijos jūroje yra tiesa.
Žinoma, yra skirtingos tiesos aiškinimosi galimybės. Daugeliu atvejų, jeigu norime ir netingime, pajėgūs patys tai padaryti. Yra situacijų, kai reikia kompetentingos pagalbos.
Dėl tokio grandiozinio renginio kaip „Zapad 2017“ ypač svarbi ne tik Lietuvos gyventojams tiksli ir neideologizuota informacija. Ir ją pateikti yra tiesioginė krašto apsaugos ministro ir prezidentės pareiga.
