M.Čepulis prieš kelias dienas dar nežinojo, kur medžios krintančius meteoritus. Galbūt važiuos link Baltarusijos sienos, kur naktimis nėra žiburių, gal lėks į Nidą pas tėvą, taip pat Marių.
Būtent jis, žinomas gamtos fotografas M.Čepulis, užkrėtė devyniolikmetį sūnų fotografija.
M.Čepulis pastebi, kad apsiginklavusių fotoaparatais jaunuolių Vilniuje vis daugiau, o jų nuotraukos tampa vis meniškesnės, jie suranda vis naujų kampų.
– Esate nusprendęs, kad šio savaitgalio naktį nemiegosite ir stebėsite meteoritų lietų? – paklausė M.Čepulio „Sostinė“.
– Taip, tikrai. Tik kur važiuosiu dairytis į dangų, dar nenusprendžiau. Viskas vyks spontaniškai. Taip man geriau. Nes kai iš anksto suplanuoji, dažniausiai atsiranda koks nors kliuvinys arba išvis viskas vyksta priešingai.
Jei bus geras oras, skambinsiu tėvui į Nidą ir važiuosiu ten. Bet užtenka ir nuo Vilniaus pavažiuoti 30–40 kilometrų, kad galėtum fotografuoti. Galbūt įsimesiu palapinę, kad galėčiau ilgiau pabūti.
Kad pasisektų nufotografuoti naktinį dangų, fotografai važiuoja kuo toliau nuo miesto šviesų. Prieš pusę mėnesio maždaug 10 kilometrų nuo Baltarusijos sienos dairiausi po dangų. Paukščių Taką galima buvo puikiai įžiūrėti.
Paukščių Taką su tėvu fotografavome ir 30 kilometrų nuo Šiaulių. Ir ten sąlygos buvo neblogos.
Deja, šį savaitgalį stebėti meteoritų lietų, kurį paskelbė rekordiniu, trukdys dylantis mėnulis. Bet gal pavyks?
Krintančius meteoritus esu fotografavęs, bet ne taip, kaip ketinu šiemet.
Gal per kokį stiklinį rutulį mėginsiu juos sugauti, nes rutulio atspindžiai įdomiai atrodo.
Gal kitokiais atspindžiais mėginsiu pažaisti, kad atrodytų kaip dvi dimensijos.
– Naktinių dangaus nuotraukų turi net pradedantis fotografas. Kas svarbiausia jį fotografuojant?
– Aišku, svarbiausia aparatūra. Svarbu ir praktika. Žvaigždes fotografavau ir prieš trejus metus, bet kiekvienais metais, man atrodo, nuotraukos gerėjo.
Man pasisekė, nes turiu puikų mokytoją – tėvą. Bet ir pats turi jausti, kaip nustatyti fotoaparatą.
– Meteoritai gamtos fotografams yra svarbiausi ar yra kitų objektų danguje, į kuriuos jie sutelkia daug dėmesio?
– Bent man meteoritai nėra pats įdomiausias dalykas.
Įdomiau fotografuoti Šiaurės pašvaistę ir sidabrinius debesis. Gaila, kad jie šiais metais buvo ne tokie ryškūs kaip pernai.
Vidurnaktį ar pirmą valandą nakties susirašinėdavome su tėvu, vienas kito klausdami, ar gerai matyti sidabriniai debesys. Tėvui šiemet juos pavyko gerai nufotografuoti, man – ne.
Tačiau Šiaurės pašvaistę pavyko neblogai užfiksuoti. Dėl jos per mano gimimo dieną su tėvu keliavome į Norvegiją, kopėme į kalną. Buvo labai sunku, bet mums šypsojosi sėkmė.
– Tai kas labiau esate – fotografas ar romantikas?
– Nelaikau savęs geru fotografu, man dar toli iki jo vardo. Galbūt greičiau menininkas eksperimentuotojas. Man fotografija – pirmiausia menas.
– Susidomėjusio fotografija jaunimo daugėja?
– Taip, daug visokių fotografų. Pažįstu ir tokių kaip aš, kurie stengiasi nufotografuoti šiek tiek iš kitos pusės.
Labai pagerėjo jaunimo, fotografuojančio gatvės stilių ir gamtą, nuotraukos.
– Atrodo, kad fotografuoti gamtą – vien tik malonumas. Tačiau jums teko ir su pavojumi susidurti.
– Dabar įprasta, kad baigę mokyklą klasės draugai vyksta į keliones. Nenorėjome vakarėlių, kurortų, todėl aš su dviem draugais iškeliavome į Tatrų kalnus Lenkijoje.
Keturias naktis nakvojome palapinėse. Nors Tatruose draudžiama statyti palapines, gudravome. Nakvojome prie pat pasienio, kopėme į kalno viršūnę.
Besileisdami nuo kalnų, pastebėjome sustojusį turistų būrį. Jie kažką fotografavo, o mums parodė, kad eitume tyliai.
Supratau, kad ten kai kas įdomaus. Nors buvau labai pavargęs, nes tą dieną įveikėme per dvidešimt kilometrų, o tai kalnuose – daug, iš karto puoliau bėgti.
Nubėgęs nuo kalno numečiau kuprinę, išsitraukiau fotoaparatą ir pradėjau sėlinti.
Pasirodo, ten buvo meška. Kiti turistai ją fotografavo iš tolo, bet aš prisėlinau prie meškos per 10–15 metrų. Nežinau, koks instinktas prie jos vedė, – turbūt troškau gero kadro.
Kai prie meškos priartėjau žąsele, pastebėjau į mane nukreiptą agresyvų žvilgsnį, pakeltas ausis. Fotografuojant ji suurzgė, o paskui gindama teritoriją ėmė riaumodama artintis.
Atsitraukiau, o paskui nutariau, kad užteks. Nereikia žvėries erzinti ir pačiam rizikuoti.
Man ši akimirka ypatinga tuo, kad tėvas laisvėje meškos nebuvo fotografavęs, o man pavyko. Kai tėvui tai pranešiau, jis labai džiaugėsi. O prieš išvykstant į kelionę kaip tik ginčijomės. Tėvas sakė, kad meškų Tatruose nesutiksime, aš tvirtinau priešingai.
Manau, kad tėvas būtų taip pat nesitraukęs, o tykojęs laukdamas geriausio meškos kadro. Aišku, mano meškos nuotraukos nėra tobulos, bet ne tai svarbiausia.
– Ar perėmėte tėvo kantrybę, kai nejudant valandomis, o kartais ir paromis tenka laukti atskrendančio paukščio?
– Kai man buvo trylika metų, kartu su tėvu laukti vieno paukščio penkias valandas nelabai patikdavo.
Patikdavo su tėvu keliauti, atrasti ką nors nauja, bet ilgą laiką nejudėti įkyrėdavo.
Vėliau atradau kitokią fotografiją, kai atlikau praktiką pas profesionalų fotografą. Fiksavau karių pratybas, policijos reidus. Vieno jų metu nufotografavau dainininką Egidijų Dragūną, rodantį nepadorų gestą.
Paskui išėjau į gatves ir susižavėjau Konstitucijos prospektu. Taip, būtent prospektu, kuriame kiti įžvelgia tik stiklą, metalą ir betoną.
Patiko architektūros modernizmas, fotografavau prospektą naktimis. Po to įsimylėjau kalnus. O dabar apsistojau ties saulėlydžiais.
– Atrodo, kad fotografuoti saulėlydžius gatvėse – nuobodybė?
– Taip, nors daug kas pasakys, kad saulė graži tik kai leidžiasi virš miško ar į jūrą.
Bet tiems galiu pasiūlyti fotografuoti saulėlydį po lietaus prekybos centro „Europa“ Konstitucijos prospekte automobilių stovėjimo aikštelėje.
Viršutinėje aikštelėje būna labai gražios apvalios balos, puikūs saulės atspindžiai.
O Senamiesčio nepamilau. Man jis – fotografų nučiulptas. Nebematau jame gražių vietų. Man reikia modernizmo, spindinčių stiklų ir metalo.
Konstitucijos prospekte esantys dangoraižiai fotografuoti saulėlydžių tikrai netrukdo.
Man kliuvinys – tik troleibusų kontaktinis tinklas ir kelkraščiuose stovintys automobiliai.
Tačiau ir Konstitucijos prospekte aš ieškau gamtos, nes ją labai mėgstu. Tarkim, esu išfotografavęs egles prie Nacionalinės dailės galerijos.
