Tačiau pirmiausia mūsų valstybės galvos turi pasižiūrėti į save, nes nematyti nei didesnių pastangų, kad šios tautinės mažumos būtų labiau integruojamos į visuomenę, nei nuoširdesnio dialogo su jomis.
Dar rečiau dėmesio centre atsiduria Lietuvos tarptautinėms pozicijoms ne mažiau svarbi, o gal net svarbesnė tautinė bendruomenė – žydai.
Kaip Lietuva siekia užgydyti holokausto žaizdas, kaip suves sąskaitas su šiuo neregėtu nusikaltimu, vykdytu ir lietuvių rankomis? Kokie santykiai bus su šiandien Lietuvoje tebegyvenančiais kadaise gausios, gyvybingos bendruomenės likučiais ir kaip čia jausis patys žydai?
Tai tik keli esminiai ne tik moralės ar socialinės sveikatos, bet ir geopolitiniai klausimai. Ypač jie aktualūs pastaruoju metu, kai Lietuvos žydų bendruomenė yra atsidūrusi, regis, per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį neregėtoje kryžkelėje.
Prieš kelis mėnesius baigėsi ligšiolinės Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) ir gausiausios jos dalies – Vilniaus žydų bendruomenės (VŽB) pirmininkės F.Kukliansky kadencija.
Tai, kad grumtynės dėl šių postų pakvips paraku, buvo aišku jau anksčiau. Mat vienas buvusių Lietuvos žydų vadovų S.Gurevičius, priklausęs F.Kukliansky komandai, po vidaus nesutarimų buvo palikęs vadovybę, bet ėmė siekti revanšo ir abiejų aukščiausių postų.
Viena pagrindinių konfliktą įžiebusių priežasčių – LŽB vadovybės sprendimas panaikinti anksčiau galiojusį principą, kad visos Lietuvos žydų vadovo rinkimuose kiekvienos bendruomenės turimų balsų skaičius priklauso nuo jos dydžio. Vietoj to kiekvienai bendruomenei nutarta suteikti po vieną balsą.
S.Gurevičius su šalininkų būriu apkaltino F.Kukliansky ir jos aplinką autoritarizmu bei siekiu išsaugoti valdžią – esą taip buvo siekta apsisaugoti nuo didžiausios ir įtakingiausios VŽB įtakos rinkimuose.
Mat Vilniaus žydų bendruomenėje ėmė greitai ryškėti S.Gurevičiaus persvara. Ją F.Kukliansky šalininkai savo ruožtu aiškino tuo, kad jis pats, taip pat nežinia kokie jo šešėliniai, bet įtakingi rėmėjai, suorganizavo staigų naujų narių antplūdį į VŽB.
Negana to, pasėta įtarimų, kad vienas pagrindinių S.Gurevičiaus motyvų siekti valdžios bendruomenėje – siekis užvaldyti valstybės lėšas, skiriamas žydų turto kompensacijai paveldui restauruoti.
Nors Lietuvos žydų bendruomenės vadovybė paskelbė S.Gurevičiaus suorganizuotus naujus VŽB pirmininko rinkimus neteisėtais, jie vis viena įvyko. Tačiau jų laimėtojas su šalininkais net nebuvo įleisti į vėliau surengtus LŽB vadovo rinkimus, kuriuos pagal naują tvarką laimėjo F.Kukliansky.
Galiausiai konfliktas atsidūrė teismuose, o jiems aiškinantis, kas teisus, žydų bendruomenėje tvyro nežinomybė.
Teisminės batalijos gali užsitęsti dar ilgai, todėl šiuo metu abi pusės, skelbiančios, kad tik jos yra teisios, rengiasi naujiems susirinkimams bei kovoms.
Abipusiai kaltinimai žydų interesų išdavyste, valdžios užgrobimu, pinigų gviešimusi nešvariais metodais prasiveržė ir į viešumą. Tokia padėtis vos keletą tūkstančių narių skaičiuojančioje Lietuvos žydų bendruomenėje – tikra dovana antisemitams.
Nieko nuostabaus, jog į šį konfliktą atkreipė dėmesį ne tik Rusijos propagandinė žiniasklaida, kuriai visada naudinga bet kokia kaktomuša. Nevienareikšmiškų atgarsių jau pasklido ir Vakarų viešojoje erdvėje.
Mat F.Kukliansky su kai kuriais savo šalininkais oponentus ėmė kaltinti, kad jie remiasi ta Lietuvos žydų dalimi, kuri esą dar nuo sovietinių laikų iš principo priešiškai vertina tiek lietuvius, tiek nepriklausomos valstybės idėją, yra prorusiški, remia Kremliaus politiką, kritikuoja mūsų šalies geopolinius prioritetus.
Anot besiginančios dabartinės LŽB vadovybės, su tokiais žydais natūralią sąjungą sudarė ir tie radikalūs jų tautiečiai, kurie Lietuvos valstybę bei visuomenę laiko nepagydomomis antisemitėmis, iki pasaulio pabaigos atsakingomis dėl čia vykusio holokausto.
Todėl nuogąstaujama, kad produktyvus dialogas su Lietuvos valdžia šiai žydų daliai, kurią remia panašiai mąstantys tautiečiai iš Vakarų valstybių ir Izraelio, esą faktiškai neįmanomas.
Rodydama į tokias nevienareikšmiškai vertinamas figūras S.Gurevičiaus aplinkoje, kurios išties gali būti priskiriamos prie minėtų stovyklų, dabartinė LŽB vadovybė aiškina, jog jiems nepriimtinas ne tik pastaraisiais metais prasidėjęs atšilimas tarp lietuvių ir žydų, pozityvus Lietuvos valdžios požiūris į šią negausią, bet svarbią tautinę mažumą, bet ir gerėjantys Lietuvos ir Izraelio santykiai.
Visa tai verčia suklusti. Jeigu mūsų žydų bendruomenėje iš tiesų viršų paimtų jėgos, kurios siektų eskaluoti trintį su Lietuva ir lietuviais, neatmestina, jog tai gali atsiliepti netgi valstybės geopolitinėms pozicijoms.
