Matote, planavo net „Mažeikių naftą“ rusams parduoti. Pikta ir baisu!
Štai mūsiškis užsienio reikalų ministras L.Linkevičius atskaitė kaimynams moralą, jog į dvišalius santykius reikia žiūrėti realiau, o ne tik pro didžiojo brolio akinius. Be to, pasak ministro, tai tik dar vienas įrodymas, jog tuometė lenkų valdžia buvo dviveidė, visą laiką tik ieškojo priekabių, o ne draugystės.
Iš esmės tą patį pakartojo ir pagrindinė L.Linkevičiaus viršininkė prezidentė D.Grybauskaitė, kuri dar primygtiniau paragino nebūti pasipūtėliais ir dabartinę dešiniają Lenkijos valdžią.
Aišku, ne tik R.Sikorskis ir ne tik tuometė centro kairioji valdžia Varšuvoje – geri diegai.
Regis, nemažai daliai Lenkijos politikų Lietuva tebėra viena paribio valstybėlių, su kuria ir reikia elgtis atitinkamai, jei užsiožiuoja.
Tačiau pasakykite, kuo šie ponai iš esmės skiriasi nuo daugelio Lietuvos veikėjų?
Juk mūsų politikų pareiškimai, jog mes su lenkais visą laiką esame garbingi, sąžiningi, atviri ir konstruktyvūs, švelniai tariant, ne visada yra tiesa.
Užtenka prisiminti, kiek mes juos už nosies vedžiojome ir, atrodo, toliau vedžiosime dėl pavardžių pasuose rašybos.
Kita vertus, kerštas ir spaudimas – ne naujiena politikoje. Kaip ir tai, jog svarbūs reikalai dažnai tvarkomi užstalėje.
Tai, pavyzdžiui, įrodė ir neseniai nutekėjusi informacija, jog S.Skvernelis dar prieš sėsdamas į premjero postą Varšuvos restorane su pačiu dabartiniu Lenkijos dešiniųjų vadu J.Kaczynskiu susitarė baigti ginčą dėl tos pačios „Mažeikių naftos“.
Galbūt mūsų prezidentė ir dėl to dabar susierzino, kad tai padarė ne ji?
