Iki gyvos galvos įkalintam 59 metų H.Daktarui, pravarde Henytė, jau buvo sužibusi viltis iš ankštos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameros persikelti į Pravieniškes.
Sprendimą perkelti H.Daktarą į pataisos namus liepos pradžioje buvo priėmęs Vilniaus miesto apylinkės teismas, tačiau vakar iš Vilniaus apygardos teismo (VAT) Henytė išgirdo, jog laisvesnio gyvenimo jis kol kas nenusipelnė.
Bando ištrūkti ne vienas
Iš Lukiškių kalėjimo į Pravieniškes veržiasi ne jis vienas. Neseniai dėl perkėlimo į teismą kreipėsi kalėti iki gyvos galvos nuteisti Tulpinių grupuotės lyderis Algimantas Vertelka ir vienas žiauriausių Lietuvos nusikaltėlių Sigitas Gaidjurgis.
H.Daktaras permainoms ruošėsi bene aktyviausiai. Jis nuolat rašė laiškus į Pravieniškių pataisos namus prieš pusantrų metų perkeltam Vladui Beleckui.
„Aš jam siūlau apie gyvenimo sąlygas klausti jaunesniųjų. Aš – pagyvenęs žmogus, man jau visko užtenka“, – „Lietuvos rytui“ sakė 63-ejų V.Beleckas, už kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo organizavimą atliekantis laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.
Apie gyvenimą Pravieniškėse laiškuose jo klausinėja ir Tulpinių grupuotės lyderis Algimantas Vertelka.
Praėjusią savaitę teismui jis taip pat pateikė prašymą perkelti į šiuos pataisos namus.
Tą pačią dieną Vilniaus miesto apylinkės teismas svarstė ir vieno žiauriausių Lietuvos nusikaltėlių Sigito Gaidjurgio prašymą.
Trijulė nori būti kartu
V.Beleckas su H.Daktaru ir A.Vertelka susitikdavo ir Lukiškių kalėjime.
Nuteistieji iki gyvos galvos visuose užsiėmimuose dalyvaudavo po šešis – trys garsiausi Lietuvos nusikaltėliai buvo vienoje grupėje.
Jei vieno teismo teigiamą žodį išgirdęs H.Daktaras būtų perkeltas į Pravieniškių pataisos namus, V.Beleckas su juo bendrautų ir toliau. Žinoma, jei patektų į tą patį sektorių.
„H.Daktaras – lengvai bendraujantis žmogus, tik labai smalsus ir apie kiekvieną nori žinoti viską. Labai svarbu ir tai, kokie žmonės jį supa ir kaip nuteikia“, – sakė V.Beleckas.
Kiemą apsodino gėlėmis
Pravieniškių pataisos namuose bausmę iki gyvos galvos atlieka 29 nuteistieji. Jie suskirstyti į tris sektorius – kiekvienas turi atskiras patalpas, virtuves ir kiemelius.
Kiemas, kuriuo, be V.Belecko, naudojasi dar 11 nuteistųjų, – pats žaliausias. Iš Lukiškių perkeltam kauniečiui Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracija leido įsirengti gėlyną, o jo viduryje pasistatyti pavėsinę.
Prie įėjimo į gyvenamąsias patalpas stovi keli treniruokliai, virš jų kabo sudžiauti sportbačiai, o kampe patiestas jogos kilimėlis.
Kiemą ir gėlyną „Lietuvos rytui“ aprodęs V.Beleckas neslėpė geros nuotaikos: „Šiandien linksma diena. Susituokė vienas iš kameros draugų ir iš vestuvių ceremonijos parsivežė torto, visi išgėrėme kavos.“
Nuobodžiauti nėra kada
– Kalbate linksmai, tarsi būtumėte ne įkalinimo įstaigoje. Kada per 19 metų nelaisvės buvo sunkiausia? – paklausėme V.Belecko.
– Sunkiausias etapas buvo pats suėmimas ir suvokimas, kad įkritau į labai gilią duobę.
Suėmimas, tardymai, perėjimas iš normalaus gyvenimo į kažkokią baisią rutiną buvo tikras siaubas.
Kai prasidėjo teismo procesas, suvokiau, kad aš būsiu nuteistas iki gyvos galvos. Už tokį nusikaltimą kažkas juk turėjo sulaukti tokios bausmės.
Dar vienas sunkus etapas buvo 2005-aisiais, kai mirė motina, o vėliau su viskuo susitaikiau: metai bėga, kasdienybė vienoda.
– Kol buvote perkeltas į pataisos namus, į teismą kreipėtės daugybę kartų. Kodėl?
– Kai Lukiškių kalėjime praleidau 10 metų, pradėjau kreiptis į teismus dėl perkėlimo į pataisos namus.
Tai dariau septynerius metus kas šešis mėnesius, vadinasi, teismui pateikiau 14 prašymų.
Per tą laiką čia buvo perkelta daug mano pažįstamų, bet, matyt, tokia mano laimė.
Kai pateikiau paskutinį prašymą, teismui sakiau ne „prašau“, bet „maldauju“.
Per tą laiką turėjau dvi nuobaudas – pas mane rado mobiliuosius telefonus. Bet turėjau ir paskatinimų.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai buvote perkeltas iš Lukiškių?
– Tai lyg rojus ir pragaras. Kai kam nors pasakau, kad čia – rojus Žemėje, visi pradeda juoktis ir sako, kad man su galva negerai.
Palyginti gali tik tas, kuris yra gyvenęs Lukiškių kalėjime.
Kai buvau čia pervežtas iš Lukiškių ir laukiau, į kurį sektorių būsiu paskirtas, pamačiau savo draugus, su kuriais esu gyvenęs, daug metų susirašinėjęs. Jie su manimi sveikinosi, o aš iš jaudulio negalėjau nė žodžio ištarti. Keista, atrodo, nebuvau atsiskyręs nuo pasaulio.
– Kodėl Lukiškių kalėjimą vadinate pragaru?
– Atmosfera priklauso nuo darbuotojų.
Kalėjime kai kurie prižiūrėtojai atrodė žmogiški, bet kai kurių nesinori net prisiminti.
Nežinau, ar tokios jų darbo taisyklės, ar juos specialiai kas nors prieš mus nuteikdavo.
Nesiveliu į jokius konfliktus, nesu agresyvus, bet jie elgdavosi taip, lyg šis pasaulis būtų juos labai supykdęs.
Atrodo, kad psichologų reikėjo ne mums, o jiems. Kultūringiau elgdavosi tik senieji pareigūnai, kurie yra dirbę daug metų.
Paskutinę dieną, kai jau turėjau būti pervežtas į Pravieniškes ir atidaviau čiužinį, kilo didžiulis konfliktas dėl puodelio, kurio neva negrąžinau.
Mums buvo leidžiama nenaudoti valdiškų daiktų ir aš jų neturėjau.
Viskas išsisprendė tik tada, kai sandėlio vedėjas patvirtino, kad valdiško puodelio ir kitų daiktų nenaudojau, bet prieš tai eilinis darbuotojas ant manęs taip rėkė, kad, atrodė, suplėšys. Kaip su tokiais galima gyventi?
Pataisos namuose nieko panašaus nėra pasitaikę – čia viskas paprasčiau: jei ko nors paprašau, vadovai ir leidžia.
Man leido kieme įsirengti darželį, leido, kad artimieji gėlių iš namų atvežtų. Dar turime sodą ir daržą, įsirengėme šiltnamį.
Turime ir gražų kiemelį, kuriame vadovai mums leido pasistatyti pavėsinę. Joje aš rašau laiškus – vien per mėnesį reikės nusiųsti nemažai gimtadienio ir vardadienio sveikinimų.
Atrodo paprasti dalykai, bet kiekvienas jų teikia džiaugsmo. Trūksta tik laisvės.
– Čia nuolat esate tarp žmonių, o Lukiškių kalėjimo kameroje gyvenote vienas?
– Ne, vienas išbūdavau tik du tris mėnesius. Aš mėgstu pabendrauti, paplepėti, todėl vis pasikviesdavau kokį žmogų.
Dažniausiai jie ateidavo tik keliems mėnesiams, bet su vienu jaunesniu vyru esame gyvenę ketverius su puse metų.
Vėliau gyvenau su savo bendraamžiu, su kuriuo buvome pažįstami ir laisvėje.
Vėliau abu jie buvo perkelti į pataisos namus.
Po to apsigyveno dar vienas vyrukas – nusprendėme pabandyti, kaip seksis gyventi kartu, ir prabuvome penkerius metus. Buvome ne kartą susipykę, bet per tiek metų susitaikėme. Tada aš jį palikau, išvažiavau į Pravieniškes.
Esu gyvenęs ir su Igoriu Achremovu, nuteistu už žurnalisto Vito Lingio nužudymą. Kai buvo nuspręsta jį perkelti į Vilniaus pataisos namus, kaip tik gyvenome vienoje kameroje.
– Bet įsitvirtinti laisvėje jam nelengva – įkliuvo dėl smulkios vagystės, o pareigūnai kišenėse rado narkotikų.
– Nieko tokio – vis tiek laisvas žmogus. Net garsūs žmonės padaro smulkių klaidų, bet toks yra gyvenimas.
– Dabar gyvenate penkiese, nesipykstate?
– Kartais nesutariame dėl muzikos ar filmų.
Man patinka seni istoriniai filmai, nemėgstu fantastikos. Susipykti galima ir dėl knygos. Ne dėl to, kad vienas kitam neleidžiame skaityti, bet dėl to, kaip suprantame, kas joje parašyta.
Su kitais kaliniais nesipykdavau ir Lukiškių kalėjime. Man nebuvo svarbu, kas už ką sėdi, nors pats esu sulaukęs replikų: „Kaip tu galėjai kunigą nužudyti?“
Neseniai konfliktas buvo kilęs ir čia. Vienas kalinys man ėmė priekaištauti, kaip aš galėjau Lietuvą apskųsti Europos žmogaus teisių teismui (EŽTT). Tada aš jo paklausiau, kiek laiko čia sėdi. Pasirodo, aštuonis mėnesius, o po dviejų mėnesių jau išeis į laisvę. Mūsų situacija visiškai skirtinga.
Aš – taikus žmogus. Iš visų 120 nuteistųjų iki gyvos galvos negaliu pakęsti tik dviejų.
Vienas žinomas veikėjas apie mane kalbėdavo nesąmones. Kartą kalėjimo prižiūrėtojas mane vedė skambinti, jis pamatė ir pareiškė: „V.Beleckas mane nukirpo, jis – mano kirpėjas.“
– Kreiptis į EŽTT dėl lygtinio paleidimo buvo jūsų sumanymas?
– Ne. Viską pradėjo Justinas Buta. Jis surinko visus dokumentus, dalyvavo teismuose, bet kai jau ruošėsi kreiptis į Strasbūrą, sulaukė prezidentės malonės. Bausmė iki gyvos galvos jam buvo pakeista į 25 metų laisvės atėmimą.
Tada jis visus dokumentus perdavė kitam žmogui, o aš suradau advokatą, bet už jo paslaugas reikėjo mokėti.
Susidėjome dešimt žmonių ir išsiuntėme skundą, po to keli prarado viltį ir likome tik šešiese.
Po gegužės mėnesį paskelbto EŽTT sprendimo, kad Lietuva pažeidžia nuteistųjų iki gyvos galvos teises, nesudarydama jokios realios galimybės jiems išeiti į laisvę, esame pakilios nuotaikos. Atsirado viltis, kad valstybė imsis kokių nors permainų.
Paskelbus šį sprendimą visi sujudo, pradėjo ieškoti advokatų. Reikia gyventi su viltimi, o jei nepavyks, baigsime gyvenimą už grotų. Ką padarysi, toks likimas.
Žinoma, yra ir tokių, kurie nieko nesitiki. Kai kurie sėdi jau 27 metus, kai kurie serga nepagydomomis ligomis.
Kiek žinau, čia tokių nėra. Jie pamažu gęsta Lukiškių kalėjime – atsiskyrę, užsidarę. Viskas kaip ir normaliame gyvenime.
– Pataisos namuose dirbate?
– Dirbčiau, bet nėra darbo vietų. Iš nuteistųjų iki gyvos galvos dirba devyni, tačiau ir jie ne kasdien. Kartais nėra užsakymų.
Lukiškių kalėjime trejus metus dirbau skalbykloje, lygindavau paklodes. Man labai patiko.
Mane jau devyniolika metų išlaiko artimieji: turiu žmoną, dvi seseris, brolį, dar keletą tolimesnių giminaičių.
– Nelaisvėje daug pinigų turbūt nereikia?
– Anksčiau šis klausimas buvo aktualesnis, nes galėdavome pirkti maisto, kiek norime, o dabar ribojama.
Maisto per mėnesį galime pirkti tik už 114 eurų, o dirbantys – už 156 eurus. Man užtenka.
– Kaip tik artėja pietų metas ir matau darbuotojus, tempiančius vežimėlius su puodais. Valgote valdišką maistą?
– Kai kurie nuteistieji yra nusistatę nevalgyti valdiško maisto, bet kai atneša šviežių agurkų arba dešrelių, juos ima.
Kiti pataisos namų gyventojai eina į valgyklą, o mums maistas atvežamas į korpusus. Mes turime savo virtuvę, todėl maistą galime gaminti patys arba patobulinti tai, ką gauname.
Čia nebloga sriuba, pavyzdžiui, žirnių. Kiek reikėtų dirbti, kol jos išsivirčiau pats. Salotų pasigaminame patys, todėl šviežių kopūstų salotas, kurių gauname kartu su patiekalais, sudedu į stiklainį ir kelias dienas palaikau šaldytuve. Po kelių dienų troškinu su dešrelėmis.
Mes gyvename penkiese, bet maistą ruošiame ir kartu valgome trise. Kiekvienas gamina tai, ką geriausiai moka. Vienas vyras kepa labai skanius varškėčius su obuoliais, aš verdu sriubas.
Iš savo daržo prisiskiname krapų, petražolių, gelsvių. Patys džioviname ir vaistažoles – prisiskynėme liepžiedžių, mėtų, raudonėlių. Sesuo atvežė net olandiškų mėtų su kakavos skoniu.
Čia maistas šiek tiek įvairesnis nei Lukiškėse – ten neleidžiama nusipirkti pusgaminių, bulvių ir kiaušinių, nes nėra sąlygų jų virti.
Yra dalykų, kurie keičiasi ir į blogąją pusę, – mums nebeleidžiama nusipirkti uogienės, medaus, karamelinių saldainių, miltų. Todėl dabar blynus kepame iš manų kruopų arba avižinių dribsnių.
– Ką veikiate visą dieną?
– Keliamės 6 valandą 30 minučių, apsitvarkome.
Kas trečią savaitę aš turiu tvarkyti ir plauti savo teritoriją – koridorių ir vestibiulį. Kambarį taip pat tvarkome pamainomis po savaitę. Turime skalbyklę, išsiskalbiame drabužius ir patalynę. Pirmadieniais ir penktadieniais po valandą dirbame darže.
Yra įvairios veiklos – vieni drožinėja, siuvinėja atvirukus, kiti mokosi muzikos. Kai kurie gamina dirbtines gėles. Mūsų kameros draugas savo vestuvėms pasidarė 15 baltų rožių ir gulbę.
Aš menu neužsiimu – mieliau tvarkausi gėlyne. Kiek esu turėjęs namų, visus apsodinau dekoratyviniais augalais.
Darbo netrūksta: tai laistyti reikia, tai ką nors persodinti, tai katė užšokusi kokią gėlę nulaužia.
Kai geras oras, kiemelyje galima net pasideginti.
Labai daug skaitau, vis dažniau atsiverčiu knygas apie psichologiją ir religiją. Susitikimai su psichologais rengiami ir čia.
Kiekvieną trečiadienį pas mus ateina gydytojas, o jei reikia skubesnės pagalbos, į medikus galima kreiptis bet kurią dieną.
Pas mus daug sergančiųjų nėra, nes dauguma jauni, apie 40 metų. Esame tik trys, perkopę šešiasdešimt.
Lukiškių kalėjime septynerius metus prašiau, kad sudėtų dantis. Čia juos susidėjau už savo pinigus, dėl to mane kelis kartus vežė į Kauną.
– Su kuo susitinkate per pasimatymus?
– Į kontaktinius pasimatymus, kai galime būti viename kambaryje, ateina abi seserys ir brolis. Atvažiuoja ir žmona – oficialiai mes esame išsiskyrę ir santuokos neatnaujinome. Jai nebesinori jokių apkalbų ir skandalų. Su ja bendraujame per stiklą ir telefonu.
Svečių sulaukiu dažnai – atvažiuoja seserų vaikai, mano išaugintas sūnus, Graikijoje gyvenanti dukra su šeimomis.
Visai neseniai mane aplankė trys klasės draugės – suėjo 45 metai, kai baigėme vidurinę mokyklą, vyko klasės susitikimas. Vėliau žadėjo atvažiuoti dar trys buvusios bendramokslės.
Artimiesiems galiu paskambinti du kartus per savaitę, o kartais ir dažniau. Anksčiau pokalbiams telefonu per savaitę būdavo skiriama tik 15 minučių, o skambinti buvo galima tik vienam asmeniui. Dabar per 15 minučių galiu paskambinti net septyniems.
Per Kalėdas ar Velykas abiem galimybėmis paskambinti pasinaudoju iš karto, tad per pusvalandį galiu paskambinti ir pasveikinti visus. O jų daug.
Mano sūnėnas turi labai didelę šeimą – jis augina tris mergaites, dabar jos pačios jau sukūrusios šeimas.
Po EŽTT sprendimo parašiau laiškus visiems artimiesiems, kad vieną dieną galiu išeiti į laisvę ir reikės kur nors gyventi, – visi pradėjo mane kviesti.
– Jei ši jūsų viltis kada nors išsipildytų, ką veiktumėte išleistas?
– Pirmiausia reikia, kad išėjusį kas nors sutiktų. Turbūt grįžčiau gyventi pas žmoną. Seserys ir brolis už mane vyresni.
Žinoma, norėčiau dirbti, bet dabar vyresnio amžiaus žmonėms rasti darbo sunku. Turbūt imčiausi savo verslo. Minčių ir grandiozinių planų turiu labai daug. Norėčiau atidaryti antikvarinių dirbinių parduotuvę.
Kadaise buvau įkūręs bendrovę „Praeities aidas“, ji egzistuoja iki šiol. Visai neseniai gavau pranešimą, kad turiu sumokėti 1700 eurų mokesčių, tuomet man skaičiuotų pensiją.
– Tačiau vis dar esate skolingas valstybei. Juk dar ne visi kunigo R.Mikutavičiaus kolekcijos kūriniai surasti?
– Daug paveikslų jau rasta, bet dar esu skolingas meno kūrinių.
Išėjęs stengčiausi juos grąžinti.
Aš pats jų neturiu, jie buvo padėti pas vieną žmogų, kuris taip pat prekiavo meno kūriniais. Prokuratūrai tai žinoma. Aš paprašyčiau, kad tas žmogus kūrinius atiduotų, ir stengčiausi bent kiek kompensuoti tai, ką padariau.
– Atrodo, laisvėje dar turite nemažai ryšių?
– Taip, tik visi vyresnio amžiaus kolekcininkai jau mirę.
Norėčiau dar spėti išeiti į laisvę, kol visi neišmirė, ir pagauti dar kažkokius galus.
Turiu dar nemažai ryšių Maskvoje ir Sankt Peterburge.
Labai gerai pažinojau ir visai neseniai mirusį žinomą dailininką 78 metų Ilją Glazunovą. Anksčiau nuo jo priklausė, ar meno kūrinį galima parduoti komise, ar ne. Tam reikėdavo jo parašo. Jis atrinkdavo kūrinius ir į muziejus.
Gerai pažinojau ir jau mirusį Jurijų Fedosejevą, kuris Maskvoje spręsdavo, kokius meno kūrinius vežti į parodas užsienyje. Tos kartos beveik nebėra.
Vilniuje dar gyvena viena 84 metų dama, buvusio vieno žymaus ministro žmona. Ji man vis perduoda linkėjimų, o žmonai duoda pinigų.
Dvi aktyvios damos iš Vokietijos man siunčia ne tik sveikinimus, bet ir dovanų. Jos nesupranta, kad čia gauti dovanų aš negaliu. Vieno gimtadienio proga man atsiuntė labai šiltas kojines ir šlepetes, o aš už tai turėjau sumokėti kaip už 15 kilogramų siuntinį.
Manęs nepamiršta ir JAV gyvenanti 94 metų moteriškė, kadaise Kaune buvusi didelė ponia, nes jos vyras buvo fabriko direktorius.
Vėliau su visais turtais emigravo į Ameriką. Ji taip pat siųsdavo dovanų, kurias Lukiškių kalėjimo darbuotojai turėdavo padėti į sandėlį, o vėliau atiduoti seserims.
Aš jai ne kartą rašiau, kad man nieko nereikia, bet vieną dieną ji man atsiuntė didžiulę krištolo vazą, puoštą sidabru.
Negana to, į tą vazą ji prikišo šokolado, o kai seserys parsivežė ją namo, šokoladiniame kiaušinyje aptiko laikrodį.
Iš Lukiškių ištrūksta tik paklusniausi
Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sode auga 29 vaismedžiai. Po vieną medį pasodina kiekvienas nuteistasis iki gyvos galvos, čia perkeltas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (TI-K), kur bausmę iki gyvos galvos atlieka 90 nuteistųjų.
Prašymus perkelti į pataisos namus gali pateikti nuteistieji, kalėjime praleidę ne mažiau kaip 10 metų. Tokia galimybė atsirado 2004 metais.
Lukiškių TI-K direktoriaus pavaduotojas R.Ostanavičius teigė, kad tokius prašymus teismams teikia apie 80 procentų kalinių, tačiau palikti kalėjimo kameras pavyksta retam.
Pernai ir užpernai į Pravieniškių pataisos namus buvo perkelta po du kalinius, šiais metais – vienas.
Vienintelis iki gyvos galvos nuteistas ir prezidentės malonės sulaukęs J.Buta gyvena Pravieniškių atvirojoje kolonijoje ir kasdien važinėja į darbą Kaišiadorių rajone.
Už pataisos namuose padarytus pažeidimus kalinys gali būti grąžintas atgal į kalėjimo kamerą, tačiau tokių atvejų pasitaiko retai.
Lukiškių TI-K nuteistieji iki gyvos galvos po vieną arba po du gyvena ankštose kamerose ir per du mėnesius turi vieną trumpalaikį pasimatymą. Ilgalaikius pasimatymus per teismą išsikovojo tik H.Daktaras, tačiau kalėjimo administracija šį sprendimą apskundė aukštesnės instancijos teismui.
Abiejų įkalinimo įstaigų vadovai tvirtino, kad nuteistieji iki gyvos galvos – patys drausmingiausi ir mandagiausi jų gyventojai.
Po kunigo nužudymo iki tiesos – ilgas kelias
Apie kunigo R.Mikutavičiaus dingimą 1998 metų liepos 1-ąją policijai pranešė jo namų šeimininkė.
Jau kitą dieną pareigūnai Kaune sulaikė meno vertybių perpardavinėtoją ir verslininkę O.Daujotienę, kuri gerai pažinojo dvasininką.
Dar po dienos buvo sulaikytas ir jos buvęs sutuoktinis V.Beleckas. Netrukus prokurorai jam pareiškė įtarimus.
Liepos 15-ąją gelbėtojai iš Nemuno ištraukė apirusį vyriškio kūną. Jis buvo įvyniotas į vielos tinklą su 16 kilogramų svarsčiu.
Nei ekspertai, nei artimieji neatpažino R.Mikutavičiaus, o palaikai Karmėlavos kapinėse buvo palaidoti kaip nežinomo asmens.
1999 metų sausio 5 dieną iš areštinės buvo paleistas V.Beleckas, atkakliai neigęs sąsajas su R.Mikutavičiaus dingimu ir kolekcijos vagyste.
Reikšmingiausi poslinkiai byloje įvyko po poros mėnesių, kai žurnalistas ir kolekcininkas V.Kavaliauskas atpažino parduodamą R.Mikutavičiaus ordiną, kuris buvo laikomas dingusiu.
Pareigūnai sulaikė devynis įtariamuosius, o tarp jų atsidūrė V.Beleckas ir O.Daujotienė, rasta dalis kolekcijos.
Pradėjus nagrinėti bylą teisme V.Beleckas prisipažino norėjęs pasisavinti R.Mikutavičiaus kolekciją, tačiau apie nužudymą esą nebuvo jokios kalbos.
2000-ųjų rugsėjo 11 dieną teismas V.Beleckui už nusikaltimo užsakymą skyrė laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos.
Jo parankiniai vykdytojai I.Kvaskovas nubaustas 22 metų, A.Daškovskis – 19 metų, V.Puodžiūnas – 13 metų laisvės atėmimo bausmėmis. Netrukus I.Kvaskovas nelaisvėje pasikorė.
