Arūnas Dumalakas. Vilnius be totoriškų manierų - nė iš vietos

paveldas mums taps svarbus.

Niekas nesiginčija: kilimas - puikus dalykas namuose, kad žiemą
kojos nešaltų.  Gerai ir kilimėlis prie lovos ar vonioje.  Bet kilimas
statybvietėje? Čia jau totorių protėvis susimąstęs suktų ūsą.

Kai prieš mėnesį per Vilniaus gatvės atidarymo iškilmes buvo patiestas
296 metrų ilgio ir 1,4 metro pločio kilimas, sumanymas atrodė vertas
dėmesio.  Jis buvo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias
oficialių iškilmių kilimas.

Bet kaip apgailėtinai kelios dienos po iškilmių atrodė šis
rekordininkas, susuktas ir numestas prie atliekų konteinerių.  Jeigu
jau sumanėme išsiskirti, tai ir reikėjo tinkamai užbaigti.

Tarkim, išdalyti rekordinio kilimo gabalėlius vilniečiams, taip
primenant tradiciją pasidalinti kilimus, kuriais žengė garsenybės.
Tačiau kilimas, kuriuo vaikščiojo vilniečiai, dienas baigė
voliodamasis prie konteinerių.

Raudonas kilimas buvo patiestas net uždarant Lazdynų baseiną ir atsukant
jame vandens išleidimo sklendę.  Keistas sumanymas tiesti kilimą prie
pastato, kuris po kelių dienų bus nugriautas.

Dar keisčiau atrodė kilimas, patiestas būsimo baseino Fabijoniškėse
statybvietėje.  Akis rėžusi ryškiai mėlyna spalva turėjo priminti
vandenį.

Atrodo, kad šį kartą kilimas buvo patiestas ne iš pagarbos, o iš
praktinių sumetimų.  Juk kaip klampos per smėlį valdžios vyrai, kad
pamatuose įkastų kapsulę?

Bet jeigu jau atsidūrė statybvietėje, meras R.Šimašius ar jo
pavaduotojas L.Kvedaravičius galėjo ir guminius batus apsiauti.  Tada ir
kilimo nereikėtų.  Juk šalmus ant galvų užsimaukšlino, pirštines
užsimovė.

O dabar juokinga buvo stebėti, kaip šventės rengėjai smaigstė kilimą
smaigais, kad jis nečiuožtų per smėlį ir ant jo užlipęs valdininkas
neišsitiestų.

Kokia prasmė kiekvienos sklendės užsukimo proga tiesti kilimą?  Būtų
suprantama, jeigu jis - atvykstančio karaliaus garbei.

O dabar tas kilimas panašus į kabantį Naujininkų bendrabutyje
gyvenančio Fedios kambaryje.  Su stirnaitėmis ir briedžiais.