Manęs nuolat klausinėja, kada ir kur atostogausiu. Teisinuosi, kad neatostogauju arba atostogauju iškreiptu būdu, tai yra Vilniuje, namie. Klausinėtojai nesupranta vieno dalyko – kadangi dauguma kaip pamišę veržiasi į visokias poilsio vietas (Palanga, Turkija, Amžinybė), Vilniuje pastebimai sumažėja žmonių, iš karto pasidaro erdviau parduotuvėse, gatvėse, sporto klubuose.
Poilsio vietose žmonės grūdasi, stumdosi, kovoja dėl smėlio ir maisto, maudosi šlapimo, askaridžių ir kitokių parazitų pilname vandenyje, švaisto sunkiai per žiemą užkaltus pinigus, drasko nagais odos nuodėgulius, maitina uodus, šlerpia Sosnovskio barščius, o aš kėpsau ant sofos ir nepatiriu jokių problemų: viską taupau, oda vietoje, Sosnovskis manęs nepasiekia, o su TV pulteliu galiu pasiekti visą pasaulį. Todėl neįkyrėkite klausimais, kur ir kada atostogaus žmogus, kuriam patinka vasarą leisti mieste.
Beje, apie sporto klubą. Anądien palikau spintelėje laikrodį. Mielas laikrodis, šveicariškas, gavau dovanų per Kalėdas. Kad jo nėra, supratau po geros valandos. Nulekiu į klubą, atlapoju spintelės duris – nėra laikrodžio. Išnyko, išgaravo. Puolu į registratūrą, klausiu, gal kas atnešė. Ne, niekas nieko niekur niekada.
Važiuoju namo susikrimtęs.
Nepraleidžiu iš šalutinio kelio lendančios transporto priemonės, sugrįžęs moteriai pasakau daug visokių nemalonių žodžių apie išsigimusią visuomenę, man kyla nemalonių įtarimų, kad politikai yra grupė iš psichiatrijos ligoninės pabėgusių pacientų, kurie apsimeta daktarais ir koldūnų pardavėjais, o tikrieji, mūsų išrinktieji, politikai kankinasi kažkur Naujosios Vilnios rūsiuose; „Skype“ ir „WhatsApp“ bendraudamas su vaikais, gyvenančiais užsienyje, skundžiu Lietuvą, sakau, kad niekada čia nebegrįžtų, nes tauta degradavusi, šalis nususinta ir pan.
Viskas dėl laikrodžio, dėl staiga ištikusios nuoskaudos. Ir juk ne materialinė laikrodžio vertė svarbi – emocinė! Pripranti prie daikto, jis tampa tavo buities ir šiek tiek būties, šiek tiek netgi tavo kūno dalimi, o paskui koks nors šmikis...
Hmm. Galimas ir kitoks scenarijus. Šiais virtualios realybės laikais viskas įmanoma. Taigi pastebiu, kad palikau laikrodį, nulekiu į sporto klubą, spintelėje nėra, bėgu į registratūrą ir mergina paslaugiai pasiteirauja, kokie išskirtiniai laikrodžio požymiai. Mėlyna apyrankė, veblenu, ir prisiūtos kilpos, kad neslystų. Juodais siūlais! Ir atgaunu savo laikrodį, savo buities ir būties dalelę.
Ir grįždamas namo praleidžiu visas transporto priemones iš šalutinių kelių, nekeikiu kelininkų dėl Mėnulio kraterius primenančių duobių, grįžęs namo moteriai sakau visokius malonius žodžius ir paskui net pagaminu šaltibarščių su šviežiomis bulvėmis, o bendraudamas su užsienyje gyvenančiais vaikais giriu Lietuvą, džiaugiuosi, kad mūsų sovietinis mentalitetas pamažu tirpsta, mes tampame sąmoningesni, dažniau galvojame apie savo artimą, o ne apie save, vis daugiau šviesių, pozityvių istorijų pasakojame, ir netgi įkalbinėju vaikus grįžti į tėvynę.
Faktas, jog žmonės gali būti nesavanaudžiai, negodūs, man brangesnis už patį brangiausią laikrodį. Taip, praradę kokį nors brangų daiktą galime reaguoti visiškai ramiai, išmintingai. Nepykti, nekeikti, nepulti į neviltį ir depresiją, nesigriebti butelio, šautuvo arba skundų knygos – bet tam jau reikia mūsų pastangų, reikia sąmoningumo, analizės, o pastangos nervina. Labai nesinori keistis pačiam, visuomet norisi pakeisti kitus. Akimirksniu.
Laikrodžio istorija išties pamokoma: jei matau kiauliškai besielgiantį žmogų, neturėčiau smerkti jo iš anksto, turėčiau pagalvoti – gal neteko laikrodžio? Nutiko kas nors nepataisomai negero, ir dabar jam reikia pagalbos ir paguodos, o ne paniekos ir žeminimo.
Beje, yra ir trečias nuotykio su laikrodžio variantas. Rinkitės.
Palikau laikrodį spintelėje, nuvažiavau daugiau nei po valandos ir radau jį, gulinti ant viršutinės lentynos. Eidamas pro registratūrą pasidžiaugiau: matot, pasakau, kokie puikūs mūsų žmonės – palikau laikrodį, o niekas nepaėmė.
„Vasara, atostogos, nėra žmonių“, – atsakė man energingai nuobodžiaujanti registratūros mergina. Mat kaip. Ar nesakiau: atostogos mieste – nuostabus dalykas.
