Ir suvokęs, kad atostogų reikia ne tik šios komedijos dalyviams, bet ir jos žiūrovams, eini slėptis ten, kur dabar dažniausiai slepiamasi nuo realaus pasaulio, – į jo skaitmeninį veidrodį. Ten iš pradžių pasirankioji džiugių naujienų – antai patvirtinama ankstesnė prognozė, kad jau po trejų metų jūsų šaldytuvas kalbėsis su išmaniąja namų sistema, pastaroji šnekučiuosis su serveriu kažkur anapus Atlanto, tas keisis duomenimis su skrudintuvu dar velniai žino kur ir visa tai leis sutaupyti galybę laiko, realizuoti savo kūrybinį potencialą ir visaip kitaip artėti prie nirvanos.
Bet netrunka praeiti dar viena „ransomware“ ataka, sutrikdžiusi kompiuterius nuo didžiausios pasaulyje jūrų transporto bendrovės iki paprasčiausios ligoninės operacinės, ir dar kartą supranti, jog bet kuri lazda turi du galus. Ir to nekeičia netgi lazdų skaitmenizavimo faktas.
Nors karo veiksmai šioje erdvėje dar ne visuomet išvirsta į tikrus mūšius, fechtavimosi joje pakanka. Rusijos užsienio reikalų ministerija (URM) savo socialiniuose tinkluose kaltina Vakarus bandant perrašyti istoriją ir paskelbia, kad visas Baltijos šalių pasipriešinimas buvo ne daugiau nei nacių parankinių kenkimas šviesaus rytojaus pasukusiai kurti darbo liaudžiai.
NATO atsilygindama per tuos pačius socialinius tinklus paleidžia vaizdingą filmą apie miško brolius. Rusijos URM įsižeidusi užspringsta ir ima kosėti gerokai pamasažuota statistika apie nusikaltimus šviesųjį rytojų kurti susiruošusiai darbo liaudžiai.
Lietuvos URM atsilygindama išplatina įtaigų infografiką apie nacių ir sovietų kolaboravimą II pasaulinio karo pradžioje.
Rusijos diplomatų feisbukas ir tviteris ima žagsėti, o tas žagsulys virsta nervingais traukuliais, nes paskutinę žinutę paskelbia penktadienio vakare, tada pareigūnai išeina savaitgalio poilsio, o jų URM paskyra visas dvi poilsio dienas prievartaujama įvairiausiais būdais partizanauti panūdusių Lietuvos internautų.
Anoks čia mūšis, pasakysit: nei aukų, nei kanonadų, nei pagaliau medalių ar antpečių, kuriuos kas nors užsikabintų po sėkmingos operacijos.
Oponento, kaip dabar mandagiai mėgstama vadinti priešininką, pusei antpečius kol kas ankstoka matuotis. Nes tie šūviai kibernetinėje erdvėje kartais eina į tokius langus, kad net apima svetimos gėdos jausmas. Pavyzdžiui, kaip imti ir natūraliai nukomunizdinti Žalgirio mūšį ir paskelbti, kad minima dar vieną rusiško ginklo pergalė, kurią nukalė rusų kunigaikščiai Vytautas ir Jogaila.
Tačiau, nuo seno žinome, kad į Rytus nuo mūsų strateginė mintis dažniausiai pasireiškia amžinai viliantis, kad kiekybė anksčiau ar vėliau pereis į kokybę. Arba – jeigu daug kartų šaudysim, kad ir kreivai, kad ir atbulomis rankomis, tai gal vis tiek pataikysim.
Todėl ir pliekia nesitaikydami. Ir dėkuidie, kad kol kas tik socialiniuose tinkluose, kad be sužeistųjų ar dingusių be žinios.
Nes kol jūsų šaldytuvo ir skrudintuvo pokalbio neperėmė kiberfronto diversantai, kol kas užtenka pasirūpinti elementaria higiena – dažniau keisti elektroninio pašto ir kitų paskyrų slaptažodžius, juos saugoti saugioje vietoje padėtame popieriuje, nenaudoti to paties slaptažodžio įvairiems profiliams, nenaudoti jiems paprastų žodžių ar, dar baisiau, gimtadienio datos, žodžiu, priprasti prie minties, kad visur reikia elgtis protingai ir saugiai.
Kitaip nesistebėkite, jeigu ir skaitmeniniame gyvenime pateksite į tokią pat bėdą, į kurią realiame analoginiame pasaulyje praėjusią savaitę pateko jau minėto farso herojai. Kvailį, deja, ir bažnyčioje muša.
