Kadangi nenorite pasirodyti banalus ir lėkštas, apskritai nedėkojate, tai yra to dėkingumo jausmo, kuris viduje, neišleidžiate į išorę, nesuteikiate jam jokios formos žodžių ar veiksmų pavidalu.
Dažnai taip jaučiuosi. Ir rašau apie tai tik todėl, kad žinau, jog daugelis panašiai jaučiasi. Nusineša savo dėkingumą į kapą ir paskui tame kape vartosi bemiegėmis naktimis, kenčia, kad laiku nepadėkojo. Ir tas neišsakytas dėkingumas pavirsta graužatimi, o gal net ir liga.
Neseniai mano knyga buvo apdovanota rašytojo Liudo Dovydėno premija, visi sako gražias kalbas, neša glėbius gėlių, o aš mėlynuoju kaip ką tik gimęs kūdikis be deguonies ir vienintelis noras – vožti sau į snukį, nes nerandu žodžių, kaip už tai padėkoti, ir apskritai – ar žodžiai iš tiesų gera padėkos forma...
Gal visiems reikėtų duoti pinigų? Tau gėlių, o tau – pinigų. Atrodytų kokčiai, bet juk prekiniai piniginiai santykiai – geriausi santykiai, kokius tik sukūrė žmogus, ne? Pavyzdžiui, kavinėje kažkodėl arbatpinigių duodame padavėjoms, o kai siuntinį atneša DHL vyrukas – jam neduodame. Kai atneša picą, duodame, kai paštą – ne. Taksistui duodame, o troleibuso vairuotojui – špygą, nors jis uždirba mažiau už taksistą. Jei gerai pagalvoji, padėkų sistema tampa visiškai neaiški. Gydytojams kyšį duodame, o lėktuvo lakūnams – ne, nors mūsų gyvybė jų rankose kur kas labiau nei daktarų. O gal arbatpinigiai nėra padėka? Tai kas yra arbatpinigiai? Kas yra dėkingumas?
Stoviu prie lifto, laukiu. Ilgai laukiu, nes ten, apačioje, kažkas kažką krauna. Po penkių valandų atsidaro durys, kabina pilna statybinių medžiagų, mat kaimynai remontuoja butą. Statybininkai iškrauna medžiagas, sako: „Jūs važiuokite, mes paskui išvalysime“. – „Aha, – pagalvoju, – išvalysite!“ Netrukus grįžęs matau neįtikėtiną vaizdą – liftas išvalytas. Susigėstu. Dėl to, kad nepasitikėjau, kad pasidaviau išankstiniams vertinimams, klišėms. O juk galėjau jiems padėkoti iš anksto, kad jie neteršia aplinkos, kurioje gyvenu, – tada jie dar labiau stengtųsi. Kartais užtenka vos keleto gerų žodžių, kad diena nušvistų.
Mūsų kartai buvo diegiamas dėkingumo jausmas tėvams, ypač motinoms – kad pagimdė, užaugino, išleido į mokslus. Dabar vaikams tėvai panašūs į prekybos ir pramogų centrus, kuriuose gali apsipirkti visą parą ir visą laiką ten galioja milžiniškos nuolaidos.
Tiesą sakant, net nežinau, kuris variantas geresnis – ar ne visai racionali pagarba ir dėkingumas vyresniesiems (kartais jie būna tokie šūdžiai, kad nenusipelno jokios pagarbos), ar visiškai racionalus, nauda paremtas požiūris.
Beje, minėtos L.Dovydėno premijos mecenatas yra jo sūnus Jonas. Manau, tai gera, prasminga padėkos tėvams forma. Remiant kultūrą puoselėti ir tėvo atminimą. Padėka toks dalykas... subtilus. Tokių niekų pripaisto žmonės norėdami padėkoti artimiesiems.
Tarkime, TV sveikinimų koncertai arba skelbimai rajoniniuose laikraščiuose. O, košmaras! Ko gero, padėkos kokybė atsiranda, kai žmogus, kuriam dėkoji, mato, kad įdėjai pastangų. Dėkoji ne dėl kitų, ne dėl akių, dėl savęs. Ne tik išspaudi šykštų ačiū, bet ir papasakoji kokią istoriją, susieji padėką ne tik su savo, bet ir su to, kuriam dėkoji, gyvenimu. Atlieki veiksmą. Vadinasi, galvojai, ieškojai, stengeisi. Mūsų pastangos galvoti apie artimą – didžiausia padėka jam. Ne pinigai, ne pačios dovanos ir ne žodžiai – pastangos. Norai. Darbai.
Anądien ėjau susitikti su dviem puikiais menininkais. Pakeliui pasitaikė nuostabi parduotuvė „Rūta“, į kurią patekęs akimirksniu pasijunti vaikas. Ėmiau ir nupirkau kolegoms po šokoladinį skėtį. Nežinau, ką jie apie mane pamanė (o juk pamanė!), bet tai nesvarbu. Norėjosi kaip nors parodyti, kad aš dėkingas jiems už galimybę bendrauti. Mums dažnai atrodo, kad esame pasaulio centras ir visiems be galo maloni mūsų draugija. Mes klystame.
