Taip spėlioti skatina vakar sostinėje surengtas miškininkų mitingas ir netrukus vyksiantis įspėjamasis miško darbuotojų streikas.
Aišku, dėl protesto koncertų, mitingų ar streikų vyriausybės dažniausiai negriūva, bet šiuo atveju viskas kebliau. Pats premjeras netekęs kantrybės gali trenkti Vyriausybės durimis, o tuomet jau ir visi profesionalai ministrai savaime atsidurtų anapus šių durų.
Kad taip gali atsitikti, signalus siunčia pats Saulius Skvernelis. Jo reikalavimu pratęstoje sesijoje Seimas turės apsispręsti dėl urėdijų reformos, o šio balsavimo rezultatai, pasak „valstiečių“ frakcijos vadovo Ramūno Karbauskio, parodys, ar pasitikima Vyriausybe.
Kas bus, jei parlamentarai siūlomam urėdijų naikinimui nepritars? Logiškai galvojant premjeras turėtų trauktis, nes R.Karbauskis įgarsino jo mintis, kad balsavimu bus sprendžiamas ir Vyriausybės likimas.
Kam S.Skverneliui prireikė tokio rizikingo žaidimo? Viena vertus, premjeras mato, kad valdančiojoje koalicijoje nepakanka reformą palaikančių parlamentarų balsų. Socialdemokratai priešinasi urėdijų pertvarkos projektui, pagal kurį jos būtų panaikintos, o miškų valdymas atsidurtų vienos valstybinės įmonės rankose. Jie siūlo tik sustambinti urėdijas.
Todėl S.Skvernelis pirmiausia valdantiesiems siunčia ultimatumą, kad baigtų maištus ir vieningai palaikytų Vyriausybę. Bet ar tai padės sutelkti net ir „valstiečių“ gretas, nekalbant apie socialdemokratus?
Įtikinti kairiųjų, siūlančių tik sumažinti urėdijų skaičių nuo 42 iki 25, turbūt nesitiki nė premjeras. Jis net neslepia, kad viltis sieja su opozicija. Bet šiuo požiūriu vaizdas irgi miglotas.
Jau aišku, kad iš daugelio liberalų sunku sulaukti paramos urėdijų reformai. Lieka tik konservatoriai, bet ar užteks jų balsų, nežinia. Kita vertus, pastarieji, nors daugelis skelbia remiantys urėdijų pertvarką, žaidžia savus žaidimus, kurių tikslas – išklibinti valdančiąją koaliciją.
Kai S.Skvernelis kilsteli balsavimo dėl urėdijų svarbą iki pasitikėjimo jo Vyriausybe klausimo, dešiniesiems bus didžiulė pagunda balsuoti taip, kad premjerui liktų tik skėstelėti rankomis: pasitikėjimo nėra.
O ką tuomet daryti Vyriausybės vadovui?
Tad Vyriausybė žengia rizikingu keliu, bet net iš prezidentės, nors ji, atrodytų, turėtų paremti urėdijų pertvarką, – tik tyla.
O neseniai skaitydama metinį pranešimą šalies vadovė apskritai supliekė viską, ką daro ir ko nedaro ši valdžia.
Tai gali stebinti, nes Vyriausybė mėgina panaikinti prezidentės veto įveikusių socialdemokratų 2015 metais į įstatymą įsriegtą nuostatą, kad Lietuvoje veikia 42 urėdijos, kitaip sakant, S.Skvernelis lyg ir daro, ko norėjo šalies vadovė, bet jos paramos dabar nesulaukia.
Padėties trapumą, atrodo, jaučia ir pats premjeras, nes jau kalba apie kompromisus – žada, kad ir naujame įstatyme bus išsaugotos urėdijų, girininkijų sąvokos, urėdijoms bus leidžiama prekiauti mediena, vykdyti pirkimus.
Ar tai reiškia, kad Generalinę urėdiją pakeitus valstybine įmone, turinčia 25 skyrius, šie padaliniai vadinsis urėdijomis ir turės daugiau savarankiškumo, nei buvo iš pradžių numatyta reformos sumanytojų?
Aiškaus atsakymo nėra, todėl miškininkai tęsia protesto akcijas, nepaisydami lyg ir suminkštėjusios valdžios pozicijos.
Juk reikia pripažinti, kad siekiant priimti urėdijų pertvarkos įstatymą šioje Seimo sesijoje, nors V.Pranckietis pažadėjo atidėti balsavimą iki rudens ir gerai aptarti miškininkams nerimą keliančias nuostatas, valdžia griebiasi buldozerio metodų.
Urėdijų darbuotojus vienijančios profesinės sąjungos labiausiai ir priekaištauja, kad rengdama reformą Vyriausybė visiškai nesitarė su miškuose dirbančiais žmonėmis, nenorėjo girdėti jų nuomonės ir pastabų. Jau vien todėl atsiranda pagrindas šią pertvarką vadinti nedemokratiška ir net neskaidria.
Miškininkai nuosekliai tvirtina, kad urėdijų veiklos centralizavimas vienose rankose atitinka tik stambiosios medienos pramonės interesus, kurios lobizmas esą ir lėmė šią reformą.
Siekdama išsklaidyti tokius nuogąstavimus valdžia turėtų numatyti ir aiškius saugiklius, kurie apsaugotų ir smulkiojo bei vidutinio miškų verslo interesus.
Dar neaišku ir kaip reforma atsilieps regionams – ypač mažoms savivaldybėms, kurių plėtra per rinkimų kampaniją „valstiečiai“ žadėjo pasirūpinti.
Juk urėdijose dirba apie 4 tūkst. žmonių, kai kuriuose rajonuose jos ir iš jų medieną perkančios smulkios lentpjūvės yra svarbiausi darbdaviai. Natūralu, kad žmonės bijo netekti darbo.
Todėl ypač keistai skamba socialiai jautriais save vadinančių „valstiečių“ veikėjų kategoriškos nuostatos.
