Planuota, kad 2018-aisiais universitetų tinklo pertvarka jau galėtų būti persiritusi nuo žodžių prie veiksmų.
Seimas praėjusią savaitę patvirtino Švietimo ir mokslo komitete patvirtintą aukštojo mokslo tinklo pertvarkos planą ir įpareigojo valstybinius universitetus iki 2018 metų birželio 1 dienos parengti teisės aktų projektus, susijusius su jų tinklo optimizavimu.
Pagal patvirtintą planą, Lietuvoje turėtų likti du universitetai Vilniuje, vienas Kaune, specializuotos menų akademijos, veikiančios atskirai arba susijungusios, sprendžiamas ir universitetų regionuose likimas. Ilgainiui Vilniuje ir Kaune liktų po vieną universitetą.
– Lietuvos universitetų tinklo pertvarka, anot švietimo ir mokslo ministrės, užuot, riedėjusi greitkeliu, atsidūrė ant plento. Ką jūs apie tai manote? - paklausėme Ž.Savickienės.
- Universitetai privilegijuoti savo autonomija yra ne šiaip sau. Akademinėms bendruomenėms reikia iškelti tikslus ir įtikinti tų tikslų svarba. O tai galima padaryti tik patiems iki galo suvokus, ko yra iš tikro siekiama aukštojo mokslo reforma.
Deklaruojami tikslai – kokybė ir tarptautiškumas, kurių siekis apsunkintas dviem problemomis – nepalankia demografija ir ribotu biudžetu. Tačiau pateiktas projektas neturi savyje instrumentų kokybei didinti ir tarptautiškumui auginti, o greičiau tai yra aukštojo mokslo susitraukimas iki mažesnio studentų skaičiaus ir skurdesnio biudžeto. Ar tai yra reformos tikslas?
Universitetų jungimasis padiktuotas iš viršaus ir buvo netikėtas aukštosioms mokykloms. Į pirmuosius siūlymus akademinė bendruomenė žiūrėjo kaip į iškeltus klausimus svarstymui. O kai tai tampa tuo, kas bus įgyvendinta jau rytoj, paaiškėjo, kad universitetai tam nepasirengę ir jų akademinės bendruomenės neįtikintos, kad sprendimas optimalus.
MOSTA tyrimai ir prognozės aiškios: abiturientų skaičius šalyje kasmet krenta ir nėra pagrindo tendencijai keistis. Problema įvardinta, bet sprendimų rimčiau neieškota. Kodėl? Labai skubam ir, man atrodo, kad priežastis gerai įvardijo prezidentė savo metiniame pranešime pasakydama, kad vietoj kokybinių pertvarkų – pastatų perskirstymas.
- Tačiau permainų reikia?
– Kaip minėjau, yra dvi priežastys, kodėl mūsų aukštasis mokslas turi keistis. Turime galimybę mokyti daugiau studentų, nei kasmet į aukštąsias ateina abiturientų, ir negalime skirti pakankamo valstybės finansavimo mokslui ir studijoms.
Reikia ryškių kokybinių pokyčių švietime ir aukštajame moksle. Auga karta, kuri mokosi ir informaciją randa kitaip. Aš niekaip nesuprantu, kodėl mūsų universitetai, turėdami tokį techninių mokslų ir IT potencialą, neina į studijas virtualioje erdvėje. Dėstyti internete galim pradėti nuo jau egzistuojančių lietuviškų studijų programų atskirų dalykų, nes turim jaunus lietuvius pasklidusius po įvairias šalis. Dalis jų pradėjo ir nebaigė savo studijų.
Laipsniškai didindami mastą iki visų akademinį laipsnį suteikiančių akredituotų programų ir pereidami prie anglų kalbos taptume reikalingi ir patrauklūs pasauliui, generuotume papildomas lėšas universitetams, suteiktume daugiau vietos jauniems dėstytojams neatimdami auditorijų iš vyresnių.
Aukštasis mokslas – ne kiemo teatras, tai Nekrošiaus teatras, jis yra pasauliui, o ne Lietuvai. Kiekviena šalis savo aukštąjį mokslą priskiria nacionaliniam produktui, kurį siūlo ir sėkmingai parduoda užsienio jaunimui. Kodėl vyriausybė nekelia užduočių kuo daugiau studijų programų dėstyti užsienio kalbomis ir nekuria studentams užsieniečiams palankių migracijos įstatymų, kad atvažiuotų mokantys už studijas užsieniečiai ir užpildytų mūsų universitetus?
Didžiuojamės savo lazerių specialistais. Tačiau šituos dalykus reikia dėstyti anglų kalba. Būtina paruošti fizikos, gamtos mokslų bakalauro programas anglų kalba, nes jų poreikis didesnis nei antros pakopos studijų. Norinčiųjų atsirastų begalės. Talino technikos universitetas sakosi esantis „Skype Campus“. Mes galime sakyti, kad mūsų lazeriniai spektroskopai veikia geriausiose pasaulio laboratorijose. Kodėl mes fizikos nedėstome anglų kalba?
– O kodėl universitetai neina į internetą?
- Nežinau. Gal tiesiog nesiima to daryti, nes nėra skatinimo ir motyvacijos.
Ne taip seniai mane nustebino ispanai. Kai galvojame apie Ispaniją, stereotipas yra atsipalaidavę, neskubantys prisirišę prie savo tradicijų žmonės. Tikrai nekyla mintis apie veržlumą ir inovacijas. Tačiau ši valstybė turi aukštąją mokyklą UOC (Universitat Oberta de Catalunia), kuri veikia jau 20 metų kaip akredituotas viso laipsnio studijos internete. Beje, tai apima ir doktorantūrą.
Vadinasi, jaunas žmogus, išvažiavęs iš Ispanijos, gali studijuoti ispaniškai, o užsieniečiai gali studijuoti angliškai ir gauti pripažinto Ispanijos universiteto akredituotos laipsnio programos diplomą.
Kodėl mūsų jaunimas po sunkaus darbo svetur Londone, Amsterdame arba gyvendamas kitame žemyne negali studijuoti Lietuvos universitete? Į Lietuvą jie atvyktų pasitikrinti žinių, laikyti egzaminus. Naudojantis vis tobulėjančiomis studijų platformomis tiek studentas, tiek dėstytojas gali bendrauti taip pat, kaip tai daro auditorijoje. Kodėl mes to neišnaudojame? Dėstytojai nepasirengę? Aš pati šiuo metu studijuoju mokymą internete. Nemokamas kursas, paruoštas vieno Australijos universiteto, trunka 6 savaites ir užima iki 5 savatinių valandų darbo.
- Lietuva dažnai sulaukia priekaištų dėl per menko tarptautiškumo. Manote, kad universitetai galėtų turėti daugiau studentų užsieniečių?
– Esu įsitikinusi, kad kiekvienas universitetas turėtų turėti bent 10 proc. užsienio studentų savo auditorijose.
Beje, aplinkybės susiklostė taip, kad šis laikotarpis yra pats palankiausiais Lietuvos aukštajam mokslui išeiti už šalies ribų. Kritinė situacija ne tik Lietuvoje. Krizė ištiko Amerikos universitetus dėl priimtų griežtų migracijos įstatymų šalims, iš kurių atvykdavo nemažai studentų. Šia situacija naudojasi Kanados ir Australijos universitetai papildomai investuodami į studijų savo šalyse populiarinimą.
Jungtinės Karalystės universitetai prarado didelius Europos Sąjungos studentų srautus dėl „Brexit“ sukeltos nežinios ir prarastos galimybės gauti paskolas studijoms.
Gaila, bet nėra tam laiku pasiruošta, o ir dabar tinkami veiksmai nėra inicijuojami reformuojant mūsų aukštąjį mokslą. Mūsų universitetams reikėtų kooperuotis ir populiarinti studijų Lietuvoje galimybes. Veikti kaip vieninga studijų sistema, kurioje institucijos papildo ir palaiko viena kitą. Pasaulyje galime būti reikšmingi ir matomi tik kaip kokybiško išsilavinimo sistema, o ne pavieniai universitetai.
Aukštojo mokslo tarptautiškumas nėra vien „Erasmus“ akademiniai mainai. Europos akademinio judumo programos turėtų būti tik vyšnia ant torto.
Tačiau yra ir gražus pavyzdys – medicinos studijos. Lietuvos sveikatos mokslų universitetas seniai to ėmėsi. Pas juos studijuoti atvažiuoja studentai iš įvairių šalių, tarp jų – ir Vakarų Europos, Izraelio, JAV. Nežinau, kas buvo tas genialus žmogus Kaune, kuris tai inicijavo.
Vilniaus universitetas netrukus išleis pirmąją medikų užsieniečių laidą. Gaila, kad šis universitetas nejaučia konkurencijos Lietuvoje. Tai stabdo jo plėtrą, jei turėtume dar vieną „panašaus svorio“, tai VU būtų ne tarp 500, o 100 geriausių universitetų.
Taip pat reikia kurti galimybes užsienio dėstytojams įsitraukti į mūsų aukštųjų kolektyvus.
– Jūs kalbate apie poziciją tarptautiniuose, pasauliniuose reitinguose, į kuriuos atsižvelgia dažnas rinkdamasis kur studijuoti?
- Verslas su savo terminija ir sąvokomis atėjo į švietimą. Aukšti reitingai įgyja vis didesnę vertę. Bandoma palyginti nepalyginamas aukštąsias mokyklas ir sukurti vertinimo sistemą, apimančią visus aukštosios mokyklos veiklos aspektus, neatsižvelgiama į skirtingus aukštųjų mokyklų tikslus ir keliamus prioritetus.
Yra mokslinių universitetų, kuriuose dėmesys sutelkiamas į mokslinį tiriamąjį darbą. Ten studentas svarbus tada, kai įsitraukia į tyrimo procesą, kai jis jau magistrantas. O yra universitetų, kurie orientuojasi į studentus po bendrojo lavinimo mokyklos, kur didelę dalį personalo sudaro ne mokslininkai, o kvalifikuoti pedagogai. Kaip galima juos surašyti į vieną sąrašą.
Jaunas žmogus besirinkdamas nepasižiūri giliau, o stoja į aukščiausią bendrą reitingą turinčius universitetus. Daugiau paytręs patartų reitinguose ieškoti už dėstymą aukščiausiais balais įvertintos aukštosios, o jau magistro ar daktaro laipsnio siekti mokslinių žvaigždžių universitete.
Jei norime šiurkščiai taikyti verslo logiką aukštojo mokslo sektoriuje, tai optimalus sprendimas Lietuvai būtų iš turimo biudžeto sumokėti už mūsų studentų mokslus JAV ar JK universitetuose, kurie reitinguose lenkia VU. Tuomet galėtume sakyti, kad pasiekėme specialistų ruošimo šaliai kokybę, ir uždaryti visus mūsų universitetus. O Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose įkurtume mokslo muziejų. Kitus universitetų pastatus NT vystytojų džiaugsmui parduotume.
Po studijų visus studentus įpareigotume grįžti ir sutartą laiką dirbti Lietuvoje už mažus lietuviškus atlyginimus. Tokį mano sarkazmą diktuoja dabar plėtojama mintis: mažai pinigų aukštajam mokslui, prisitaikome ir jungiame, o mintyse uždarome.
Mes negalvojame, kur, be mūsų biudžeto, dar yra pinigų studijoms ir kaip galėtume juos pasiimti čia priimdami studijuoti užsieniečius.
– Lietuvoje siūloma, kad finansavimas aukštosioms mokykloms turėtų būti skirstomas pagal rezultatus – studentų skaičių, jų pasiekimus, mokslo laimėjimus. Jūs sakote, kad toks metodas yra netikęs.
- Reikia atskirti du finansavimo srautus: studijoms skiriamas lėšas ir mokslo tyrimams skirtas lėšas.
Studentams, matyt, reikia skirti pagal kiekybinius ir kokybinius rodiklius, bei įvesti šalies intereso kuria nors mokslo sritimi koeficientą. Pavyzdžiui, trūkstant informacinių technologijų specialistų, jų rengimą kiek daugiau finansuoti. Tačiau negali būti suabsoliutinamas nė vienas aspektas. Tada studijos universitetuose išsikreipia ir praranda arba specialybių balansą, arba praranda kokybę.
Mokslo finansavimas taip pat turi savo niuansų, kurie nepasiduoda verslo logikai. Tyrimų biudžetas negali priklausyti nuo greitos ir aiškiai matomos naudos, nes nukentės fundamentalūs mokslai. Taip pat yra teorijų, kurios nuvainikuoja išskirtinį mokslo – žvaigždžių finansavimą, paliekant jaunus mokslininkus be biudžeto savo „smalsumui“ tenkinti.
Įsivaizduokite, turime genialų profesorių, kuris jau padarė stulbinamų išradimų, ir jo moksliniams tyrimams atiduodame visus šalies pinigus. Ir tuo pat metu turime daug jaunų mokslininkų-daržą daigelių, tačiau jiems mes nieko neduodame, nes viską skyrėme genijui. O iš esmės yra taip: genijus galbūt jau iššovė visus šovinius ir ateityje saliuto nebesulauksim. Jam finansavimo reikia savo sukurtai mokslo teorijos mokyklai palaikyti. Daigelius turime taip pat auginti. Tikėtis, kad iš visų daigelių išaugs genijai, nereikėtų. Jei iš dešimties du taps reikšmingais mokslininkais, jau labai geras rezultatas. Jei mėginsime atrinkti, kuriems dviem iš to dešimtuko skirti pinigų, o kitiems neduosime, mes šimtu procentų nepataikysime. Nes rinksimės pagal tai, kas jau moksle pasakyta. O genijumi po dvidešimties metų gali tapti dabartinis „frykas“, kuris kalba, atrodytų, nesąmones.
- Kaip, jūsų akimis, turėtų atrodyti Lietuvos aukštųjų mokyklų tinklas, kiek išvis turėtų būti universitetų mūsų šalyje?
- Nenoriu sakyti jokio skaičiaus. Turėtų išlikti tie universitetai, kurie suformulavus šalies poreikius ir tikslus sugeba pasiūlyti būdus ir priemones tikslams pasiekti. Turi išlikti tie, kurie mato visuomenės problemas ir bando jas spręsti. Tie, kurie suranda savo vietą ir įrodo savo reikšmę.
Net ir daug problemų turinti aukštoji mokykla turi proveržio galimybę, jei jai ateina vadovauti žmogus, kupinas minčių, idėjų. Pažiūrėkime į Estiją. Sujungus jų pedagoginį universitetą su mokslinių tyrimų institutu ir įkūrus Talino universitetą (TU) jam vadovauti atėjo mums žinomas profesorius Reinas Raudas. TU taip sparčiai progresavo, kad arogantiškasis Tartu universitetas buvo pažadintas ir kibo į konkurencinę kovą. Tai išėjo į naudą visai estų aukštojo mokslo sistemai. Kas mums trukdo pasidomėti, ką darė profesorius? Kur buvo sėkmė, o kas gal nesisekė? Kodėl mes vis nuo rato išradimo pradedame?
Ką reiškia – Lietuvoje per daug universitetų? Tarkim, jei Didžiojoje Britanijoje būtų leidžiama mokytis tik tos šalies piliečiams, du trečdaliai universitetų galėtų iškart užsidaryti. JAV tokiu atveju taip pat galėtume perpus aukštąsias mokyklas pjauti.
Bet aukštasis mokslas nėra šaliai, nėra tik Lietuvai. Tai yra nacionalinis produktas pasauliui. Na, pradėkime mokslą ir studijas duoti pasauliui ta kalba, kuria jis kalba – angliškai. Tikrai turime ką pasauliui pasiūlyti be ekonomikos ir verslo studijų. Leiskime Lietuvos jaunimui, gyvenančiam svetur, mokytis lietuviškai internetu. Taigi išeikime į internetą ir prisikvieskime pasaulį pas mus.
– Tam reikia didelių investicijų?
– Manau, reikia paraginti gabius žmones, kurių pas mus yra pakankamai, kad tai darytų. Suformuluokime tikslus ir išlaisvinkime jų galias kurti. O pas mus dabar vyksta žiurkių kova. Dabar aukštojo mokslo žmonės kovoja dėl išgyvenimo, jie atsidūrė Maslow poreikių piramidės apatinėje dalyje – „aš turiu pavalgyti, man turi būti šilta“. Ir tai viskas. Man labai neramu.
