Urėdai juk yra arčiau gamtos ir iš jos mokosi rūstaus išlikimo taisyklių. Jeigu nepaskubėsi ko nors suėsti pirmas, tave suės anksčiau. Jei nerasi savo vietelės žiauriose hierarchijose, tave iš jų išdrėbs. Ir urėdai jas randa, per visus nepriklausomybės metus tai ką nors medžiokle pamalonindami, tai apeliuodami į lietuvio meilę miškui, tai kažką krutėdami ir imituodami veiklą.
Ir, žiū, sugebėjo susikurti tokią mikroekosistemą, kurios net pati gamta pavydėtų. Kažkiek primenančią patį žemiausią slėnį, į kurį, anot tautosakos, joks perkūnas netrenkia.
O iš profesoriaus, ką tu iš jo paimsi? Jis nepraktiškas ir sloguoja nuo savo bibliotekų dulkių, o nervai pairę nuo bendravimo su aikštingais studentais. Pagaliau apskritai kokia iš profesoriaus nauda valdžiai? Absoliučiai jokios, nes nei jis medžioklę suorganizuos, nei keletą kubinių metrų malkų atsegs, geriausiu atveju – suras kokį Nepriklausomybės Akto originalą.
Todėl kai prieš gerus kelis mėnesius Vyriausybė kone vienu metu paskelbė pulsianti reformuoti tiek urėdijas, tiek aukštąjį mokslą, seni žmonės purtė galvas ir sakė, oi, vaikeliai, dar ne vieną vyriausybę tie urėdai palaidos. Pergyveno konservatorius, pergyveno socdemus, pergyvens ir žaliuosius.
Apie universitetus jie taip nekalbėjo – priešingai, daug kas manė, kad aukštąjį mokslą nuvarius žemiau paties žemiausio, šita reforma jau tiek pribrendo, kad pati nukris į paslaugiai atkištą Vyriausybės sterblę.
Bet iš pradžių bėgo dienos, po to savaitės, po to mėnesiai ir paaiškėjo, kad profesoriai turi daugiau kozirių nei urėdai. Ir kuo iš prastesnio universiteto, tuo toks profesorius išradingesnis, tuo atsparesnis bet kokiam spaudimui.
Urėdai tesugebėjo sugraudinti jautrias socialdemokratų sielas. Na, dar patį R.Karbauskį, kaip žmogų arčiau miško, buvo trumpam palenkę į savo pusę. Likusi auditorija pasakomis apie miško pievelėse beržus apsikabinusius girinius nesusižavėjo ir reformos atidėti nežadėjo.
Tik su pavydu stebėjo, kaip puikiai tvarkėsi žemojo mokslo atstovai. Kurie iš pradžių išbraukė visus naikintinus ir jungtinus universitetus iš aiškaus teksto.
Po to tą tekstą pavadino rekomendaciniu. O desertui apskritai paliko visus nesupratusius – tai vėl viskas liks po senovei?
Nesuprato net Vilniaus universitetas ir neapsikentęs pasakė: klausykit, tiek jau to, nesugebat reformos pradėti, tai nesugebat, pradėsim patys, tik netrukdykit, a?
O kelių taip tik vadinamų universitetų vyrai su moterimis laimingi glostėsi antakius ir sunkiai galėjo patikėti tokia savo laime, kuriai nereikėjo jokių ypatingų viešųjų ryšių.
Ir net medžioklių su malkomis organizuoti nereikėjo.
Receptas toks paprastas, kad net pavydu. Iš pradžių susirandi valdžią susiruošusią imti partiją su nuliniu ar net minusiniu intelektiniu potencialu. Tada jai sukurpi aptakų ir romantiškai skambantį švietimo pasažą rinkimų programoje.
Tada valdžią susiruošusi imti partija sako: žiūrėkit, kad jūs jau tokie protingi, gal prisijungtumėt prie mūsų?
Žemųjų mokslų profesoriai pasimaivo – kur jau ten, mes juk akademinio mąstymo žmonės, bus sunku mums toje politikos pliurzoje. Bet ką jau padarysi, kai taip gražiai prašo? Negi nepasiaukosi dėl Lietuvos? O tada ateini į valdžią, išsidaliji reikalingus postus ir imi tvarkyti tai, kas tau visą gyvenimą rūpėjo. Kad niekas net piršteliu nepaliestų gimtosios alma mater, tegul tik valdžia pumpuoja eurus, o mes jau rasime, kur juos išleisti.
Taigi geriausias pavyzdys, kad knygas skaityti naudingiau, nei bendrauti su beržais ir bebrais.
Tik bėda, kad iš tokio skaitymo nauda nebent tam pačiam žemajam mokslui, o visiems likusiems – toks pat abejotinas malonumas kaip ir iš kitų skambiai žadamų, bet vis nepradedamų reformų.
