Ko gero, sekmadienį, per T.Matulionio beatifikacijos iškilmes Katedros aikštėje nebuvo nė vieno maldininko, kuris nebūtų atsinešęs ilgai kaupto sielvarto, geliančių kūno skaudulių, rūpesčių, susijusių su artimaisiais.
Paliesti sarkofagą, pasimelsti ir paprašyti palaimintojo T.Matulionio užtarimo. Nes tikima, kad relikvijos – palaimintųjų ir šventųjų palaikai, jų daiktai – tai pagalba bendraujant su jais. Su žmonėmis, kurie gyveno, jautė, kentėjo, džiaugėsi, mylėjo, sielvartavo. Su šventaisiais, kurie buvo vieni iš mūsų. Ir kurie, dabar būdami Dievo artumoje, gali prašyti mums užtarimo.
Sopuliai – tai kraitis
O ko palaimintojo Teofiliaus paprašytų žmonės, sklidini iškilmių džiaugsmo ir savito graudulio? Tie, kurie vieni nuo kitų slėpė džiaugsmo ašaras ir plojo, kai tik paliepdavo širdis?
„Prašau, pasėk taiką.
Užlopyk mano išvargusią sielą – ji sudilo nuo vargų lyg seno švarko alkūnės.
Pažiūrėk, ar tik ne kipšo kirminai ėmė graužti mano mylimų žmonių širdį. Padėk juos išnaikinti.
Pavargau, akys nebeįžvelgia šviesos, vien tik pikti žmonės aplinkui. Duok man žiburį, kad ir juose galėčiau pamatyt gėrį“, – štai tokius prašymo žodžius ant popieriaus skiautės, paprašius, užrašė piligrimė Elena.
„Laimės. Tikrų draugų. Dar dviračio. Ir visiems tiems, kuriuos turiu – meilės, sveikatos ir malonių“, – maža mergaitė suraitė visa tai ant matematikos sąsiuvinio lapo. O po to, įsipainiojusi į svajones, įstengė šalin nuvyti ilgokos ceremonijos vaikams primestą nuovargį.
Ne sau, prašo, bet kitiems
„Visiems mums reikia pakantumo, net priešui. Jo labai reikia ir man pačiam“, – ko ko, bet pykčio invalido vežimėlyje sėdinčio kauniečio Gintaro veide tikrai neįmanoma įžvelgti.
„Buvo, – patikino vyras. – Užsiliepsnojau, kai policija, atvykus į Vilnių, neleido arčiau renginio vietos privažiuoti. Man gyvenime tai – antras kartas. Plykstelėjau. Juk nuo automobiliams skirtos stovėjimo aikštelės iki Katedros aikštės – pusantro kilometro. Įveikto tokį atstumą invalido vežimėlyje? Nebuvo tai paprasta.
Ėjo žmonės Gedimino prospektu, lazdomis pasiramsčiuodami. O valdžia?.. Et, atrėžiau tąkart policininkui. O dabar apmaudu, kad nesusivaldžiau. Štai ir pristigau pakantumo. Tokiais atvejais palaimintojo Teofilio paprašyti ramybės tikrai norėčiau“.
Avarija į invalido vežimėlį Gintarą pasodino maždaug prieš pora dešimčių metų. „Tai mano antras gyvenimas“, – pratarė. Ar skauda?
„Ne, nejuntu skausmo. Net esu laimingas. Tai Dievo dovana, kad esu kur esu. Galėjo būti tas mano gyvenimas visai kitoks, tik vargu, ar būčiau laimingesnis“, – sakė Gintaras.
Kartu su juo beatifikacijos iškilmėse dalyvavęs evangelijos skelbėjas Petras, pasak Gintaro, į gyvenimą traukia žmones iš užribio. Tad ko jis paprašytų palaimintojo Teofilio?
„Dievo meilės, – net nemąstęs ištarė Petras. – Nereikia bijoti kito gailėtis ir kito mylėti.
Dar paprašyčiau, kad kiekvienas žmogelis, koks jis bebūtų varguolis – kad ir jis atsimerktų ir pamatytų, kas gi greta jo jo vyksta“.
„Ei, baikit gert!“
„1985 metais baigėm pagrindinę tarnybą, o dabar – savanoriaujame“, – paaiškino vienas užkalbintų „Šaulių sąjungos“ vyrų – vienas iš šimtų savanorių, kurie per iškilmes stebėjo kiekvieną Katedros aikštėje maldininkams skirtą sektorių. Ir rūpinosi, kad juose būtų nepriekaištinga tvarka
„Ko paprašyčiau palaimintojo Teofilio? Taikos.
Taip, buvo laikas, kai ir pats sapnuodavau karą. Tai buvo reali, žmogiška baimė – baimėt, kad kažkas baisaus gali įvykti. Tenebūna karo“, – pratarė savanoris vilnietis Vaidas.
„Visai Lietuvai Teofilio paprašyčiau blaivybės. Ei, žmonės, baikit girtuokliauti. Daugiau nieko nereikia. Jei žmonės prablaivės, viskas bus gerai.
Teofilis negėrė jokių svaigalų ir kitiems patarė to nedaryti.
Tad ir aš manau, kas Lietuvą pražudys ne rusai, ne komunistai, ne kieno nors „raudonos“ vėlės, bet patys lietuviai susinaikins, maukdami „bambalinį“. Išnyks kaip dakotai, kurie buvo labai narsūs, bet gėrė „ugninį vandenį“ dėl drąsos. O kur jie dabar?
Blaivybės, blaivybės ir dar kartą blaivybės“, – tokį prašymą tikrai palaimintajam Teofiliui po kojomis padėtų savanoris Marijus.
Piligrimystė įkvepia
„Oj“, – išsprūdo iš Panevėžio rajono, Krekenavos atvykusiai 81 metų Genovaitei išgirdus klausimą, ko norėtų ji paprašyti, priartėjus prie sarkofago su palaimintojo T.Matulionio palaikais.
Pasak Genovaitės, jos prašymas būtų toks, koks nesvetimas nė vienam iš mūsų: kad žmonės užgesintų pavydą, kad neprirūktų nei stiprybės, nei sveikatos, kad būtų geresni ir nuolankesni.
O sau? „Gal dar sveikatos, jos reikia namiškiams, – pratarė Genovaitė. – Vyras ne itin kokios sveikatos, ir vaikams jos reikia.
Tačiau pačiai man gėda būtų skųstis, jaučiuosi apdovanota ramybe ir stiprybei. Tik kad raišuoju. Koja yra operuota – kelio sąnarys pakeistas dirbtiniu.
Nepavyko operacija, tik šiek tiek koją tegaliu sulenkti. Ne kartą griuvau. Ir ranką buvau susilaužiusi, ir išsinarinusi. Tokie tad mano vargai“.
Aldona iš Krekenavos Bazilikos: „Taikos ir ramybės paprašyčiau. Juk visi to esame alkani.
Ir dar – tokios pat ištvermės kelionėse. Mes, piligrimai, įpratę keliauti. Dar ir Kryžių kalnai mūsų laukia Žemaičių Kalvarijoje, ir Šiluva, ir Kaišiadorys. Į visas didžiąsias šventes suskumbame, savo amžių pamiršę. Vos tik pradedame organizuoti kokią kelionę, atsiranda pagreitis. Kaip gi nevažiuoti į iškilmes? O kas tada važiuos, jei visi prie televizoriaus sėdės?“
Tai, kas pabiro tikintiesiems iš širdies:
Skautė Sonata: „Galvoju, kad Teofilis buvo labai drąsus, o jo tikėjimas – tvirtas. Kaip kitaip žmogus galėtų ištverti tokiose situacijoje? Tokio tikėjimo tvirtumo labai norėčiau.
O kasdieniai rūpesčiai? Man atrodo, kad to tikėjimo pakaktų viskam. Juk mes, žmonės, kartais esame drugni. Būna silpnumo momentų, ir tikėjimas ne visada toks tvirtas esti kaip uola“.
Tiberiados bendruomenės brolis Vidas: „Prieš beatifikacijos iškilmes vykusių Jaunimo dienų tema buvo „Tiesa padarys jus laisvus“. Išties Teofilis yra tiesios liudytojas. Jis pasirinko tiesą, nors galėjo juk apsimesti, meluoti. Bet liko tiesoje iki pat galo.
Man tai imponuoja – prašyčiau Jo stiprybės gyventi tiesoje. Visur, kasdienybėje, kur bebūtume. Jos ir užtektų“.
Vilnietis Petras: „Nežinočiau, ko galėčiau paprašyti palaimintojo Teofilio. Gal kad neprileistų artyn liūdesio.
Penktadienis buvo paskutinė mano darbo diena – vienas mano gyvenimo gabalas įveiktas. Dirbau vyriausiu energetiku, kaip sakant, esu elektrikas esu. Prasidėjo darbe reorganizacija, tačiau išėjau savo noru. Juk mano amžius nebemenkas Reikia pailsėti“.
Choristė Ona: „Patikėjusi palaimintajam Teofiliui buvau visus vasaros stovyklos rūpesčius – stovyklos, kurią vedžiau jaunosioms Europos skautėms. Vakar – šeštadienį – iš jos grįžau į generalinę repeticiją. “
Onos sesuo Teresė, choristė: „Gal tiesiog padėkočiau, kad Teofilis buvo ištikimas. Ir niekada nepasidavė. Ir dar paprašyčiau užtarimo visai mūsų šeimai – ramumo, kurio visada ir visiems reikia“.
Kretingiškis Robertas: „Tie rūpesčiai kiekvienam žmogui – savi. O dabar visi turėsim dar vieną savo užtarėją – Teofilių, kartu su palaimintuoju Jurgiu Matulaičiu ir Šv. Kazimieru.
Turbūt be šventųjų negalėtume gyventi. Pats esu iš Kretingos, tas man šventasis Antanas arti širdies. O visi kiti rūpesčiai yra labai asmeniniai. Telieka jie širdy“. .
17 metų Ignas iš Kretingos: „Turbūt šventumo paprašyčiau. Tai reiškia kančią? Ne, šventumas man nesisieja su kančia.
Norėčiau, kad nepristigčiau nei drąsos, nei tikėjimo. Ir kad meilės kuo daugiau būtų. Norėčiau būti ir kuklus, ir drąsus tikėjime“.
