„Atsitokėjęs intensyviosios terapijos skyriuje pirmiausia įsidėmėjau šviesą – ne kažkokią mistinę tunelio gale, o dienos šviesą. Supratau, kad gavau bilietą atgal“, – šie politiko Roko Žilinsko žodžiai, paskelbti prieš trejus portalo lrytas.lt skiltyje „Bendraukime“, dabar atrodo lemtingi.
Pirmoji straipsnio dalis:
Šiemet po Velykų pasijutęs blogai ir pakliuvęs į ligoninę šį kartą bilieto atgal jis nebegavo. Apie mėnesį prabuvęs reanimacijoje, kur medikamentais buvo sukelta į dirbtinę komą panaši būsena, birželio 6-ąją politikas paliko žemiškąjį pasaulį.
Jo mirtis visuomenei sukėlė šoką. Atviras, nuoširdus politikas savo gyvenimo pakilimų ir paklydimų neslėpė nuo rinkėjų. Atvirkščiai, parlamentaras buvo prisipažinęs esąs homoseksualus, praeityje daug gėręs.
„Nelabai jis slėpė ir ligą“, – teigė dėl 44 metų politiko gyvybės atkakliai kovoję medikai.
Jie dėjo daug pastangų, naudojo brangiausius medikamentus, kad pacientas pasveiktų, tačiau jo organizmo apsaugos resursai buvo išsekę.
„Tai buvo neeilinė situacija. Jis į ligoninę pakliuvo labai nusilpusiu imunitetu, varginamas plaučių uždegimo. Iki tol pacientui nebuvo skirti antiretrovirusiniai vaistai, kaip ir nurodo mūsų šalyje iki šiol galiojantis ministro įsakymas. Bet ši tragedija parodė, kad reikėtų pokyčių, nes kasmet mirtis pasiglemžia tokių pacientų.
Jeigu po šios publikacijos pokyčiai įvyktų, R.Žilinskas jau pats to nežinodamas pasitarnautų visuomenės labui“, – pripažino medikai.
Jam būtų dėkingi ir daugybė likimo brolių, kurie negauna atiretrovirusinių vaistų ir dabar sunerimę klausinėja medikų, ar jiems negresia politiko lemtis.
Šokiravo politikės mintys
Ar žinomų žmonių kalbėjimas apie ŽIV padėtų visuomenėje išsklaidyti mitus apie šį virusą ir jo baimę? Gėjų lygos vadovas V.Simonko patvirtino, kad ta baimė ne tik mūsų šalyje yra nemaža.
„Kitose šalyse yra drąsių žmonių, kurie žengia tokį žingsnį. Jie siunčia teigiamą žinią, kad ŽIV nešiotojai neturi būti atstumti, jais turi būti pasirūpinta, jie turi gauti tinkamą gydymą.
Tačiau mes esame maža tauta, „švogerių“ kraštas, todėl žmonės matomi kaip ant delno.
Ta baimė yra kiekvieno viduje ir ji yra suprantama. Bet nesuprantama, kai iš Seimo pasigirsta, kad ŽIV yra Dievo bausmė (Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė, „valstietė“ Agnė Širinskienė savo disertacijoje teigė, kad šia liga Dievas baudžia žmones už jų padarytą moralinį blogį. – Aut.).
Tokie politikų pareiškimai klaidina visuomenę, ji pasijunta nesaugi. Pagaliau reikia suprasti, kad ŽIV – ne grėsmė, ne netikėtumas, o dalis mūsų gyvenimo“, – kalbėjo V.Simonko.
Seimo narės A.Širinskienės disertacijos „AIDS paaštrintos sveikatos apsaugos problemos ir jų sprendimo etinė-moralinė atsakomybė“ perlai šokiravo ir medikus.
Pavyzdžiui, politikė tvirtino, kad ŽIV buvo naudinga prezervatyvų gamintojams, kad „prezervatyvas visuotinai pripažįstamas kaip nepatikima kontraceptinė priemonė“.
Vis dėlto labiausiai specialistus pribloškė „valstietės“ pasakymai apie ligos plitimo priežastį: „AIDS plitimas primena, jog žmogaus buvimas pasaulyje gali būti įtakojamas ne tik jo valdomų jėgų.
Šiuo atveju, Dievo, kuris baudžia lytiniu keliu plintančia liga už padarytą moralinį blogį, lytiškumo paskirties iškraipymą.“
Su rinkėjais – sąžiningas
Galbūt dabartinės kadencijos Seime, kur valdančiosios frakcijos atstovai nuolat kalba apie bausmes ir draudimus, R.Žilinskas jautėsi kaip avis tarp vilkų?
Jis buvo ne šventasis, praeityje jo gyvenime buvo ir pakilimų, ir paklydimų. Bet ar turėjo teisę už tai į jį kas nors mėtyti akmenis?
Eidamas į rinkimus R.Žilinskas elgėsi sąžiningai – savo anketoje nenuslėpė, kad buvo teistas, o viešai tai deklaravo.
Ši istorija prasidėjo prieš dešimt metų, kai R.Žilinskas ir jo draugas įsivėlė į konfliktą su taksistu ir pakliuvo į areštinę.
Nukentėjęs taksi vairuotojas teisme pasakojo, kad ankstų gruodžio 4-osios rytą prie „Amatininkų užeigos“ Vilniuje į jo automobilį įsėdo du vyrai, vieną jų vairuotojas atpažino.
R.Žilinskas laikė indą su alkoholiu, bet jį išliejo automobilyje. Supykęs taksi vairuotojas atsisakė užsukti į degalinę, kad keleiviai nusipirktų daugiau svaigalų. Vairuotojas esą sulaukė įžeidimų ir necenzūrinių žodžių.
Galų gale taksistas sustojo prie parduotuvės. Bet keleiviai esą bandė pasprukti nesumokėję, todėl jis iškvietė policiją.
Kai pareigūnas vedė R.Žilinską į policijos automobilį, šio draugas šaukė: „Paleisk Rokį, gaidy.“ Abu vyrai buvo nuvežti į policijos komisariatą.
R.Žilinską Vilniaus apygardos teismas pripažino kaltu dėl pareigūno įžeidimo ir skyrė baudą.
Kompiuteris – lombarde
Per pirmąją politiko kadenciją Seime taip pat netrūko spalvingų istorijų.
R.Žilinsko pasigedęs šiaulietis politikas Andrius Šedžius paprašė Seimo pirmininkės Irenos Degutienės skelbti paiešką.
Po kelių dienų parlamentaras atsirado, bet buvo dingęs jo darbo kompiuteris, kurį galėjo pasisavinti buvęs narkomanas Kristijonas. Kompiuteris buvo nukeliavęs iki lombardo.
„Pardavė vaikinas kompiuterį į lombardą. Išsipirkau“, – prieš septynerius metus paaiškino R.Žilinskas.
A.Šedžius buvusį „prisikėlėlį“, perbėgusį į Krikščionių partiją, įtarinėjo alkoholio ir narkotikų vartojimu. R.Žilinskas savo elgesiu sukėlė įtarimų per Seimo Atominės energetikos komisijos posėdį.
„Negerbčiau savęs, jei likčiau posėdyje, kuriam pirmininkauja žmogus, kuris sunkiai orientuojasi aplinkoje.
Jis buvo toks girtas, kad net nesuvokė, kas vyksta“, – 2011-ųjų balandį teigė A.Šedžius.
Krikščionių partija pašalino R.Žilinską iš savo gretų jo net neišklausiusi.
Po kelerių metų politikas prisipažino, kad iš tiesų daug gėrė: „Iš kitų žmonių pasakojimų kaip mozaiką dėliojuosi savo paties portretą – klaidas, paklydimus, baimes, nuogąstavimus, slaptus spąstus ir vietas, kur galiu suklupti.“
Ruošėsi gražiai gyventi
Daugybę bičiulių turėjęs R.Žilinskas pastaruoju metu gyveno vienas.
„Rokas mokėjo pabūti ir vienas“, – teigė politiko sesuo M.Žilinskaitė.
Prieš septynerius metus Seimo narys viešai pasakojo, kad jo dvi draugystės tęsėsi po trejus metus ir abi iširo dėl charakterių nesuderinamumo. Paklaustas apie palikuonis jis atsakydavo, kad giminės pratęsimas jam neatrodo svarbiausia gyvenimo vertybė.
Jautrių temų nevengdavęs parlamentaras su ilgamečiu padėjėju Valentinu Grumbinu yra kalbėjęs ir apie paskutinę žemiškąją kelionę.
„Dirbau su juo nuo 2008-ųjų, mes buvome ir draugai. Jis buvo užsiminęs, kad nenorėtų ilsėtis kape, nes tai tik sukeltų rūpesčių kitiems.
Jis svarstė, kad jo kūnas galėtų būti sudegintas, o pelenai išbarstyti į upę arba prie jo namų.
Tačiau ir pagal protokolą to negalima buvo daryti, ir artimieji norėjo gražiai palaidoti“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo V.Grumbinas, vežęs Seimo narį į ligoninę, nes pastarasis nevairavo automobilio.
Nors ir užsimindavo apie mirtį, R.Žilinskas dar ruošėsi gražiai gyventi. Po žiemos jis atnaujino savo garderobą, įsigijo naujų kostiumų ir kitokių drabužių, o padėjėjui paaiškino: „Kiek galima senus apdarus vilkėti.“
„Aš lankiau jį ligoninėje, suplanuotus susitikimus jis nukėlė į ateitį – tikėjo, kad pasveiks.
Tik užsiminė, kad su deguonies kauke jam nepatogu kalbėti, tad po to susirašinėjome žinutėmis. Man buvo labai netikėta, kai jis atsidūrė reanimacijoje, o dar labiau – kad jo gyvybė užgeso“, – atsiduso iš Kauno kilęs V.Grumbinas.
Paklaustas, kaip R.Žilinskas būtų reagavęs į pasklidusią žinią apie ŽIV diagnozę, V.Grumbinas ilgai nemąstė: „Jis būtų tiktai numojęs ranka ir toliau sau gyvenęs.“
Medikų viltis – vaistai visiems ŽIV pacientams
– Kodėl Lietuvoje ne visiems asmenims, kuriems diagnozuotas ŽIV, iš karto skiriami kompensuojamieji antiretrovirusiniai vaistai? – „Lietuvos rytas“ paklausė Vilniaus universiteto profesorės, infekcinių ligų gydytojos Raimondos Matulionytės.
– Lietuvoje galioja 2010 metais pasirašytas sveikatos apsaugos ministro įsakymas.
Pagal jį antiretrovirusinis gydymas skiriamas diagnozavus AIDS arba ŽIV tais atvejais, kai imuniteto lygis nukrinta iki tam tikro lygio. Jis apibrėžtas CD4 ląstelių skaičiumi, kai jo riba yra 350.
Iki šios ribos pacientas yra stebimas, o nukritus žemiau – skiriami vaistai.
– Ar vaistus turėtų gauti visi ŽIV infekuoti pacientai?
– Nuo 2016 metų visos tarptautinės rekomendacijos, tarp jų ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO), pataria gydyti visus pacientus, nepriklausomai nuo CD4 ląstelių skaičiaus jų organizme.
Tokie patarimai taikomi ir mažesnio ekonominio išsivystymo šalims.
– Ar tiesa, kad skiriant kompensuojamuosius vaistus visiems ŽIV pacientams būtų išsaugotas ne tik stiprus jų imunitetas, bet ir kitų visuomenės narių sveikata?
– Taip, didžiausia pagalba būtų visuomenės sveikatai. Tai būtų naudinga ir ekonomiškai, nes būtų sutaupyta lėšų, kurios išleidžiamos sunkioms komplikacijoms gydyti.
Naudojant antiretrovirusinius vaistus sustabdomas viruso dauginimasis organizme. Virusas neatlieka žalingo vaidmens – nustoja žudyti imuniteto ląstelės CD4 limfocitus, pagalbininkus arba vadinamuosius „helperius“. Jie atsakingi už apsaugą nuo bakterijų, grybelių ir kitokių mikroorganizmų sukeltų ligų. Sveikas žmogus nuo jų turi natūralią apsaugą.
Tinkamai vartojant vaistus, virusas lieka tik tam tikruose organizmo rezervuaruose – limfmazgiuose, blužnyje, žarnyne. Maksimaliai sumažėja galimybė, kad tokie pacientai užkrės kitus asmenis.
Dar svarbu, kad ir pacientas reguliariai vartotų jam paskirtus vaistus, lankytųsi gydymo įstaigose.
– Ar ŽIV pacientai, kurie vartoja antiretrovirusinius vaistus, būna atsparesni kitų ligų sukeltoms komplikacijoms?
– Plaučių ligos, tuberkuliozė, pirmuonių sukeltos infekcijos, grybelių sukelti giliųjų organų pažeidimai iš tiesų yra imuniteto išsekimo pasekmė.
Svarbu gydymą pradėti laiku, kol imuninė sistema nėra visiškai išsekusi ir kol organizmas turi resursų jai atkurti.
– Ar yra vilties, kad situacija keisis ir visiems pacientams, kuriems diagnozuotas ŽIV, bus skirti kompensuojamieji vaistai?
– Taip, turime daug vilties, nes Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų darbo grupė yra parengusi ir pateikusi toliau svarstyti naują gydymo gairių projektą. Jei šis projektas būtų patvirtintas, kompensuojamą gydymą gautų visi pacientai, kuriems diagnozuotas ŽIV.
Vaistų kaina yra nemaža.
Bet būtų išsaugotos gyvybės, pacientų darbingumas, išvengta komplikacijų, ypač tuberkuliozės, gydymo išlaidų.
Be to, vaistų daugėja ir gydymo kaina mažėja. Net Afrikos šalys jau yra pakankamai aprūpintos tokiais vaistais.
Pasaulyje galioja tie patys tikslai, kuriuos iškėlė PSO 2014 m. Remiantis jais, 90 proc. visų žmonių turi būti ištirti dėl ŽIV, 90 proc. ištirtųjų turi gauti antiretrovirusinę terapiją ir 90 proc. pacientų, kurie ją gauna, turi būti nuslopintas virusas.
Blogiausia padėtis yra Rytų Europoje, buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, kur tebedaugėja užsikrėtusiųjų ŽIV ir tebedidėja tokių pacientų mirštamumas.
Lietuvoje didžiausia problema – patys pacientai, kurie jau žino apie ŽIV, bet nustoja lankytis gydymo įstaigose. Tik apie 50 proc. tokių pacientų bent kartą per metus apsilanko pas infekcinių ligų gydytoją. Viena priežasčių – emigracija. Būna, pacientas išvyksta į užsienį, liaunasi vartoti vaistus ir į gimtinę atvežamas jau išsekęs nuo komplikacijų.
Kitiems pacientams trūksta žinių arba jie netinkamai įvertina ligos klastingumą. Tokių pacientų imunitetas – kaip tiksinti bomba. Kritinė riba gali būti pasiekta bet kada.
– Ar ŽIV pacientų imunitetui turi įtakos didelis darbo krūvis, įtemptas gyvenimo būdas?
– Visų žmonių imunitetui turi įtakos stresai, nuovargis, nereguliari mityba. Vis dėlto pagrindinė priežastis, kuri sunaikina tokių pacientų imunitetą, yra virusas.
Kiti veiksniai, pavyzdžiui, gripas ar atsitiktinė žarnyno infekcija, gali paskatinti greitesnį viruso dauginimąsi.
– Ar politikų pareiškimai, kad ŽIV yra Dievo bausmė, didina šios ligos baimę ir kenkia pacientams?
– Yra jaunų laisvų pacientų, kurie nebijo pasisakyti, neslepia savo orientacijos ir to, kad vartoja vaistus.
Bet daliai tokios rizikos žmonių tai sukelia baimę, jie dar labiau ima slapstytis. O tai, kas slepiama, visuomenėje kelia dar didesnį susidomėjimą.
– Dar gajus mitas, kad ŽIV yra asocialų liga. Ar mūsų šalyje tarp tokių pacientų yra visuomenėje žinomų žmonių?
– Yra daug darbščių, kūrybingų, daug pasiekusių žmonių. Juos turėtume vertinti pagal indėlį visuomenėje, o ne pagal ligą. Be to, ši infekcija jau yra kontroliuojama ir laiku ją diagnozavus galima turėti ilgą, visavertį ir prasmingą gyvenimą.
