Penki vyrai, jų žmonos, vaikai bei bičiuliai šeštadienį švęs didžią šventę. Kauno arkikatedroje tikintieji gaus diakonų šventimus.
Po penkerių metų rengimosi, žmonų raštiško sutikimo ir Bažnyčios pritarimo jie įgis teisę tarnauti prie altoriaus, ir ne tik.
Jie galės laidoti, tuokti ir krikštyti kauniečius, sakyti pamokslus, dalyti Komuniją, lankyti ligonius, kalinius, visus vargstančius. Diakonai negalės aukoti šv. Mišių ir klausyti išpažinčių. Tai lieka išskirtinai kunigų tarnyste.
Du nuolatiniai diakonai bus pavaldūs kariuomenės ordinarui, vienas jų pradžioje tarnaus Įgulos Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Likę trys paklus Kauno arkivyskupui ir tarnaus Šv.Antano parapijoje bei arkikatedroje.
Tarp pirmųjų nuolatinių diakonų – ir žinomi tikintieji: Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas Benas Ulevičius bei Kauno arkivyskupijos atstovas spaudai Darius Chmieliauskas.
– Kiek Kaune suskaičiuojama tikinčių žmonių? – „Laikinoji sostinė“ paklausė būsimo diakono D.Chmieliausko.
– Kauno arkivyskupijoje mes skaičiuojame sekmadieninius bažnyčios lankytojus. Kitose vietovėse skaičiuojami bent kelis sekmadienius per mėnesį ateinantys žmonės.
Sudėjus Kauno miesto ir rajono gyventojus sekmadieninių lankytojų yra apie 10 procentų visų gyventojų. Tačiau negaliu sakyti, kad tik tiek yra praktikuojančių katalikų.
Kiti lanko bažnyčią rečiau, bet laiko save katalikais. Tas procentas yra kur kas didesnis. Ši dalis tikinčiųjų tiek dvasininkams, tiek pasauliečiams yra dirva, kurią galime dirbti.
Yra bandymų sakyti, kad sąmoningų, tikrų krikščionių yra 3, 5 ar kiti menki procentai, bet nereikėtų taip nuvertinti ir rečiau praktikuojančių tikinčiųjų.
Palyginimui galiu paklausti: kiek procentų yra vairuotojų, kurie niekada nebuvo gavę baudos?
– Kaip tikinčiųjų skaičius Kauno arkivyskupijoje keitėsi per pastarąjį dešimtmetį?
– Kadangi demografiškai gyventojų mažėja, adekvačiai mažėjo krikštų. Santuokų pastaraisiais metais šiek tiek padaugėjo.
Nėra tikinčiųjų augimo, nėra ir milžiniško mažėjimo, bet kritimas yra.
– Dvejus pastaruosius metus Kaune nebuvo įšventintas nė vienas kunigas. Kaip diakonai galėtų atsiliepti į pašaukimo kunigystėn mažėjimą?
– Diakonų atsiradimas nėra atsiliepimas į masinį kunigų skaičiaus mažėjimą, diakonai nėra skirti kokioms nors skylėms kamšyti. Kunigų ir diakonų pašaukimas skirtingas.
Kunigai yra atperkančio Kristaus veidas, jų pašaukimas – skelbti, kad žmogus yra išlaisvintas Kristaus aukos. Diakonas yra tarnaujančio Kristaus, kuris grąžina kiekvienam žmogui jo vertę, atspindys.
Diakonas ir bažnyčios bendruomenei primena, kad visi yra tarnaujančio Kristaus mokiniai, visi pakviesti tarnauti. Vargo yra daug, todėl Bažnyčioje niekada nebus per daug tarnystės dvasios.
Popiežius Pranciškus šiuo požiūriu yra labai diakoniškas popiežius, nes jis kalba iš tarnaujančio Kristaus perspektyvos.
– Kokiose srityse tarnausite jūs?
– Tai nėra iki galo aišku. Kol ruošėmės šventimams, ėjome pas nuteistuosius, į senelių globos namus, lankėme onkologinius ligonius.
Visur šiek tiek prisilietėme, bet gilesnis žinojimas ateis su patirtimi ir asmeninio pašaukimo pažinimu.
Žinau tik tiek, kad tarnystės laikas bus ribotas ir turės būti labai suderintas su šeima. Už diakono patarnavimus nebus mokama, todėl diakonams svarbu turėti laiko išlaikyti šeimą.
Aišku tai, kad patarnausiu prie altoriaus. Mudu su žmona turime penkis vaikus, jie gana maži. Mano vyskupas ir bendruomenės kunigai žino, kad kiekvieną sekmadienį nepatarnausiu kaip diakonas. Bet kokį kartą per mėnesį ar per iškilmes – tikrai taip.
– Pastaraisiais metais Kauno arkivyskupijoje gerokai keitėsi laidotuvių skaičius. Ką tai byloja?
– Šis skaičius man kelia nerimą. Užpernai buvo per 6 tūkst. laidotuvių, o pernai – per 5 tūkst. Bijau, kad žmonės išėjo kažkur kitur arba laidojo artimuosius visai be Bažnyčios.
Kai kuriose parapijose buvo baisus nerimas – nebuvo kunigų. Kai kurios laidojimo įmonės ėmė teikti pseudokunigo paslaugą – kažkoks žmogus pagieda, pamokslą pasako, o kai žmonės nėra pakankamai apsišvietę, gali pamanyti, kad kai kunigų trūksta, tai tiks ir toks.
Manau, kad diakonai galės atsiliepti į šį žmonių poreikį. Be to, laidoti gali ir nebūtinai dvasininkai, užtenka gerai parengto pasauliečio, nes mirusiojo palydėjimas į kapus nėra sakramentas.
Yra pavyzdžių kitose šalyse, kai diakonas ateina laidotuvių išvakarėse pasimelsti kartu su velionio artimaisiais, paguosti jų. Paskui jis ateina į laidotuves, vėliau aplanko šeimą ir po laidotuvių. Diakonai palydi žmones, kurie išgyvena sunkią valandą.
Tokiomis akimirkomis labai svarbu būti šalia žmogaus, o ne pabėgti į dar penkias tą dieną laukiančias laidotuves. Taip žmonės atpažintų Kristų, kuris liūdėjo su liūdinčiais ir pasilenkdavo prie vargšų.
Bet negaliu sakyti, kad būdamas diakonas nuimsiu naštą nuo kunigo pečių, už jį sulakstysiu į dešimt laidotuvių per dieną sukąstais dantimis. Svarbiausia – kad atliksiu tą tarnystę kitaip.
– Kaip nutarėte tapti diakonu?
– Pradėjau apie tai svarstyti, kai prieš 20 metų mokiausi Prancūzijoje ir ieškojau savo gyvenimo kelio – svarsčiau, ar tapti dvasininku, ar kurti šeimą.
Tuomet dar nebuvau susituokęs. Dvasios tėvo padedamas įsivardijau, kad noriu šeimos ir negaliu lengvai įsipareigoti celibatiniam gyvenimui.
Vėliau dar gyvendamas Prancūzijoje radau popiežiaus Pauliaus VI encikliką apie diakonatą. Pamaniau, kad jei reikės, diakonystė pasieks ir Lietuvą, ir mane.
Taip pat mačiau diakonaujančius pagyvenusius vyrus. Man atėjo ramybė.
Padėjau šią mintį į stalčių ir pamiršau. Kol prieš dešimtmetį arkivyskupas Sigitas Tamkevičius pradėjo rengti diakonų rengimo programą.
