„Aš pats sprogdinau paminklus, buvau kviečiamas dalyvauti teroro aktuose, žinau, kas sprogdino tiltą per Bražuolės upelį, Vilniuje rengė pasikėsinimą į Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką.
Aš jau išpažinau kaltę, tad kviečiu ir kitus savanorius, kurie nėra susitepę krauju, nusimesti šią naštą“, – „Lietuvos rytui“ pareiškė politiniu radikalu vadinamas 59 metų Žilvinas Razminas.
Nors viešą išpažintį atlikęs šiaulietis teigė, kad yra pasirengęs bendradarbiauti su teisėsauga ir padėti atskleisti iki šiol neištirtus visą šalį sukrėtusius nusikaltimus, tai nesudomino Generalinės prokuratūros, kuri nesugebėjo ištirti nė vieno praeityje garsaus politinio teroro akto.
„Atliekant ikiteisminį tyrimą dėl geležinkelio tilto per Bražuolės upelį susprogdinimo, buvo tikrinama versija, kad Ž.Razminas gali žinoti apie šio nusikaltimo vykdytojus.
Jis šioje byloje buvo apklaustas. Duomenų, kad jam būtų žinomi kokie nors nauji duomenys, byloje negauta, todėl šiuo metu atnaujinti tyrimą dėl Ž.Razmino apklausos nėra pagrindo“, – „Lietuvos rytui“ pareiškė Generalinė prokuratūra.
„Žinau, kad ne vienas buvęs bendražygis į mano žodžius įsiklausė. Tačiau laukiu nesulaukiu teisėsaugos pareigūnų dėmesio. Iki šiol niekas į mane nesikreipė“, – nuostabos neslėpė Ž.Razminas.
Kodėl teisėsaugininkai nereaguoja į Ž.Razmino pareiškimus, stebėjosi ir buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas: „Tai tamsus mūsų istorijos puslapis. Ir jei visi kaip Ž.Razminas prabiltų, gal atskleistume ne vieną tamsią dėmę.“
Šaudyti į koloną nesiryžo
Per kruvinus 1991 metų sausio įvykius Ž.Razminas buvo vienas nepriklausomybės gynėjų.
Tuometis Krašto apsaugos departamento direktorius Audrius Butkevičius jam buvo pavedęs vadovauti ypatingam, gerai ginkluotam 13 gynėjų būriui.
Prieš pat žudynes prie Televizijos bokšto šis radikalo vadovaujamas būrys, kurio kovotajai buvo ginkluoti ne tik karabinais, pistoletais, granatomis, bet net ir Degteriovo kulkosvaidžiu, įsitvirtino ant kalno šlaito netoli Vingio parko.
„Dalį ginklų aš pats buvau sukaupęs, tačiau nemažai jų padovanojo ir Lietuvos nepriklausomybę rėmęs garsios Šiaulių princų grupuotės lyderis Vidmantas Kavoliukas, pravarde Amerikonas“, – prisipažino Ž.Razminas.
Kai pozicijose įsitvirtinę vyrai pamatė keliu judančią sovietų armijos koloną, buvo nutarta šaudyti. Kovotojai tik laukė Ž.Razmino komandos.
„Nežinau, kodėl persigalvojau. Mūsų pozicija iš pirmo žvilgsnio buvo palanki: sunkvežimiai – lyg ant delno. Tačiau kitoje pusėje, prie bokšto, jau rikiavosi tankai. Tad būtų atsidūrę savotiškoje apsuptyje. Nežinia, kaip įvykiai Lietuvoje būtų susiklostę vėliau, jei pirmieji būtume iššovę“, – samprotavo Ž.Razminas.
Skurdas bado akis
Apie praeities įvykius su Ž.Razminu šnekučiavomės jo sukrypusio namo, esančio netoli Šiaulių, kiemelyje. Ant iš lentų sukalto stalo vyras pastatė butelį savo paties gaminto pienių vyno. Už keliolikos metrų, kalniuko apačioje, tyvuliuoja ežeras, plaukioja gulbės.
Namo viduje akį rėžė skurdas. Grindys – plikas betonas, lubos – netinkuotos plytos, sienos – betono plokštės. Vienintelis name įrengtas kambarys – vonia. Ten sulankstomoje lovoje ir miega anksčiau Lietuvos patriotu, o dabar neretai Maskvos agentu vadinamas vyras.
Dailę studijavęs ir kaip gabus medinių skulptūrų drožėjas bei baldų restauratorius pasižymėjęs Ž.Razminas nepajėgia įsirengti ir savo dirbtuvių.
Jos turėtų būti tame pačiame name, bet labiau primena į krūvas suverstų senų daiktų sandėlį.
Ir taip apleistą patalpą dar labiau sujaukė kratą dėl įtarimų antivalstybine veikla Ž.Razmino name atlikę pareigūnai.
Komendanto postą paliko
„Visiškai neturiu pinigų šio prieš 12 metų įsigyto namo remontui. O galėjau jau būti pulkininkas, gal net generolas, kaip kai kurie mano bendražygiai, tačiau dėl to turėjau atsisakyti politinės veiklos ir vogti kartu su kitais“, – guodėsi Ž.Razminas.
Kariškio karjerą Ž.Razminas galėjo padaryti iškart po 1991 metų sausio įvykių – tuometis Krašto apsaugos departamento direktorius A.Butkevičius jį buvo paskyręs dirbti į naujai įsteigtą Šiaulių komendantūrą.
Nors Ž.Razmino pareigos buvo instruktoriaus, jis visur buvo pristatomas kaip komendantas.
Tačiau dėl nuolatinių konfliktų su sovietiniais karininkais Ž.Razminui teko pasitraukti.
Ėmė griaudėti sprogimai
Tuo metu Šiaulių apskrityje nugriaudėjo pirmieji politinį atspalvį turintys sprogdinimai.
Prieš 1992 metų Seimo rinkimus Šiaulių poilsio parke sprogo po suoliuku padėta bomba.
Tuomet niekas nenukentėjo, bet kalbėta, kad bomba buvo skirta į mitingą turėjusiam atvykti Lietuvos demokratinės darbo partijos pirmininkui Algirdui Brazauskui, dėl valdžios konkuravusiam su Vytautu Landsbergiu.
Jau tuomet tyrėjų dėmesys buvo nukrypęs į Ž.Razminą, tačiau šis nusikaltimas taip ir liko neatskleistas.
Tačiau labiausiai visuomenę sujaudino dar anksčiau – 1990 metais – Raseinių rajone susprogdinta 8 metrų aukščio bronzinė skulptūra „Kryžkalnio motina“.
Įvardijo ir užsakovą
„Šio sprogdinimo užsakovas ir finansuotojas buvo V.Landsbergio šešėliu vadinamas Andrius Tučkus. Bet iš tiesų jis buvo tik tarpininkas, nes be V.Landsbergio leidimo nė piršto nepajudindavo“, – pasakojo Ž.Razminas.
A.Tučkus tuo metu buvo Aukščiausiosios Tarybos Saugumo komiteto patarėjas. 1996 metais Seimo pirmininku išrinkus V.Landsbergį, dirbo jo patarėju. 2004 iki 2014 metų A.Tučkus vėl buvo tapęs europarlamentaro V.Landsbergio patarėju.
Pastaruoju metu dirbo bendrovėje „Orlen Lietuva“ patarėju.
Pavyko tik iš antro karto
Anot Ž.Razmino, paminklo sprogdinti jie važiavo šešiese. Prie jų prisidėjo iš Kauno atvykęs Vytautas Šustauskas ir dar 4 vyrai.
„Tas paminklas buvo labai aukštas, ilgai svarstėme, kaip sprogmenį užkelti. Trys vyrai sustojo apačioje, du užlipo ant jų, o aš – į patį viršų. Tuomet pririšome lyną ir užkėlėme artilerijos sviedinį“, – prisiminė Ž.Razminas.
Tačiau pirmas sprogimas nepavyko – nuplyšo ir nukrito tik dalis skulptūros – nulietos moters sėdmenys.
„Pamenu ant nukritusio gabalo buvo įrašyta skulptūros autoriaus pavardė, rodos, Vyšniauskas. Man labai nesmagu pasidarė – kad ir kaip būtų, tai juk meno kūrinys. Norėjau namo parsinešti, bet labai sunkus buvo – apie 80 kilogramų svėrė“, – pasakojo Ž.Razminas.
Pasijuto tarsi prostitutė
Tuomet sprogdintojai nuvažiavo į sandėlį ir atsivežė galingesnių sprogmenų.
„Kai pasigirdo sprogimas, didžiulis paminklas pakilo kaip raketa, krito atgal, atsitiesė ir virto“, – kalbėjo Ž.Razminas.
Sprogdintojams buvo sumokėta. Tiesa, ne 1000 JAV dolerių, kaip žadėta, o 500. Esą skulptūra susprogdinta ne taip, kaip norėjo užsakovai.
„Kai man padavė tuos iš A.Tučkaus gautus pinigus, pasijutau tikra prostitute. Norėjosi juos sviesti į veidą“, – prisiminė Ž.Razminas.
Dėl pinigų kilo konfliktas
Tuometis generalinis prokuroras A.Paulauskas, tuo metu kontroliavęs tyrimą dėl „Kryžkalnio motinos“ susprogdinimo, kiek kitaip pakomentavo tas pinigų dalybas: „Jeigu gerai pamenu, byloje nebuvo jokių įrodymų, kas konkrečiai finansavo nusikaltimą. Tačiau kad pinigai buvo sumokėti – faktas.
Dėl jų tarp sprogdintojų buvo kilusios tikros peštynės. Vieni kitus ėmė kaltinti, kad kažkas nuslėpė tuos likusius 500 dolerių, net važiavo į Kauną pas V.Šustauską aiškintis.“
Buvęs generalinis prokuroras teigė, kad ši byla buvo beveik ištirta, tačiau netikėtai, praėjus daugiau kaip 6 metams, ją teko nutraukti: „Iš Kultūros ministerijos atėjo oficialus raštas, kad susprogdinta skulptūra buvo nieko neverta. O jei neverta, tai ir žalos nepadaryta. Kad buvo sprogdinama visuomenei pavojingu būdu, niekam nerūpėjo.“
Siūlė sprogdinti tiltą
Praėjus keleriems metams po paminklo susprogdinimo Ž.Razminas gavo dar vieną pasiūlymą.
„Pamenu, kartą viename Kauno parke ant suoliuko sėdėjome su senu pažįstamu savanoriu Mykolu Dudoniu. Jis ir sako: „Reikia vieną tiltuką su geležinkelio bėgiais susprogdinti.“
Apie tilto sprogdinimą prakalbęs M.Dudonis garsėjo nepaprasta drąsa.
Kartą Lietuvos savanorių kariškių kuopa susikivirčijo su dar iš mūsų šalies nepasitraukusiais Rusijos desantininkais. Kareiviai vieni į kitus nukreipė užtaisytus ginklus, trūko tik kibirkšties, kad nuaidėtų šūviai.
Tuo metu tyliai į rusų būrio vidurį įslinko M.Dudonis, demonstratyviai iš granatos ištraukė žiedą ir sušuko: „Meskit automatus arba visi susprogsime.“ Tuomet rusai, kurių dauguma buvo kariavę Afganistane, numetė ginklus.
Dar gerokai prieš tai, kai Ž.Razminas su M.Dudoniu kalbėjosi apie tilto sprogdinimą, nesėkmingai bandyta sprogdinti geležinkelio bėgius Kazlų Rūdos apylinkėse.
Tačiau į žemę įkastas beveik 10 kilogramų sprogmuo sunaikino tik geležinkelio sankirtoje buvusią vandens perlaidą, o pačių bėgių nepažeidė. Buvo aišku, kad sprogdino ne profesionalas. O naują pasiūlymą gavęs Ž.Razminas jau garsėjo kaip patyręs sprogdintojas.
M.Dudonio pasiūlymą išgirdęs Ž.Razminas pažadėjo pagalvoti ir duoti atsakymą.
Tačiau kol jis galvojo, po keliolikos dienų, 1994-ųjų lapkritį, visa Lietuva išgirdo apie Bražuolės tilto sprogdinimą. Tik dėl laimingo atsitiktinumo į upelį vos nenugarmėjo po kelių minučių turėjęs pravažiuoti traukinys iš Rusijos.
Kameroje – su žudikais
Tilto sprogdinimui ištirti pareigūnai metė didžiules pajėgas. Tarp įtariamųjų buvo ir Ž.Razminas.
Tiesiai iš namų jis buvo paimtas ir nuvežtas į Lukiškių kalėjimą.
Įtariamąjį vežė pats Valstybės saugumo departamento (VSD) Šiaulių apygardos vadovas Stasys Keserauskas.
„Man įtarimus pareiškė dėl Kryžkalnio paminklo susprogdinimo, tačiau supratau, kad tyrėjams labiau rūpėjo Bražuolės tilto sprogdinimas“, – prisiminė Ž.Razminas.
Iš pradžių įtariamasis buvo uždarytas vienoje kameroje su kriminaliniais nusikaltėliais. Vienas jų – sąvadautojas, itin žiauriai nužudęs prostitutę.
„Po kamerą lakstė pelės. Mes jas gaudėme, mėtėme į kibirą ir bandėme prijaukinti“, – dienas kalėjime prisiminė Ž.Razminas.
Vėliau įtariamasis buvo perkeltas į kamerą, kur kalėjo pareigūnai.
„Kartą aš jų paklausiau – ką darytumėte, jei su draugu surastumėte maišą su 10 milijonų dolerių? Atsakymas nustebino – nužudytume tą draugą ir viską sau pasiimtume, kad galų neliktų“, – pasakojo Ž.Razminas.
Suimtasis nepalūžo
Nors tyrėjai nuolat spaudė Ž.Razminą, kad prisipažintų susprogdinęs Bražuolės tiltą ar nurodytų, kas tai padarė, suimtasis tylėjo.
Į visus klausimus jis atsakydavo trumpai: „Klauskite V.Landsbergio.“ Po pusės metų nieko nepešę prokurorai jį išleido į laisvę.
Ž.Razminas teigė, kad ištrūkęs į laisvę sulaukė ir kitokių pasiūlymų.
„Mane buvo pasikvietęs tuometis VSD vadovas Mečys Laurinkus. Departamento būstinėje aš buvau vaišinamas ikrais, man buvo siūloma už informaciją, padėsiančią sulaikyti sprogdintojus, sumokėti 250 tūkstančių litų premiją, taip pat pakeisti tapatybę, sudaryti sąlygas išvykti į užsienį“, – pasakojo Ž.Razminas.
Tuo metu pasklido kalbos, kad saugumiečiai bandė prispausti ir M.Dudonį. Kalbama, kad per vieną apklausą jie tvirtino gerai žinantys ne tik kas buvo nusikaltimo vykdytojai, bet ir užsakovai, ir pasiūlė sandėrį: prisipažinti įvykdžius nusikaltimą ir nurodyti užsakovus – Seimo narį konservatorių Algirdą Petrusevičių ir V.Landsbergį. Jam esą taip pat buvo siūloma 250 tūkstančių litų premija ir simbolinė bausmė už padarytą nusikaltimą.
„Saugumiečiai iš tiesų jau tada žinojo visus sprogdintojus. Kodėl jie iki šiol nėra nuteisti, man nesuprantama“, – sakė Ž.Razminas.
Vadovas neigė derybas
Buvęs VSD vadovas M.Laurinkus pripažino, kad įtariamų Bražuolės tilto sprogdintojų ratas buvo nustatytas, tačiau tik pasišaipė iš Ž.Razmino kalbų apie premijas: „Aš nesu rengęs jokių susitikimų su Ž.Razminu. Ir niekam iš pareigūnų to nesu pavedęs.
Be to, ir tokių pinigų, kad išmokėtume premijas, tuomet neturėjome. Algos buvo mažos, darbuotojai sumuštinius su latviškomis silkėmis valgė, beveik nieko nebuvo skiriama net operatyvinėms išlaidoms.“
M.Laurinkus pasakojo, kad tuo metu ne vienas žmogus teigė žinantis apie sprogdinimą: „Pamenu, vienas už kriminalinius nusikaltimus įkalintas kaunietis labai norėjo iš kalėjimo išeiti, tad veržėsi liudyti.
Kad jį vežiotų į apklausas, duotų pietų, sugalvojo visokiausių istorijų. Tačiau greitai paaiškėjo, kad tai – tik fantazijos.“
Nežino, kodėl nustojo tirti
M.Laurinkui iki šiol apmaudu, kad Bražuolės tilto sprogdinimo byla taip ir neatsidūrė teisme: „Aš esu nepatenkintas. Manau, kad buvo galima pareikšti kaltinimus ir bylą perduoti teismui. O ten jau ir būtų paaiškėję, užtenka ar neužtenka įrodymų.
Kodėl to nebuvo padaryta, neturiu paaiškinimo. Bet VSD savo darbą padarė iki galo. Ir po manęs VSD vadovo postą perėmęs Arvydas Pocius buvo visiškai teisus sakydamas, kad tiek Bražuolės, tiek Juro Abromavičiaus nužudymo byla yra ištirta.“
Kalbino pavogti archyvą
Ž.Razminas teigė, kad savanoriai jį kalbino ne tik sprogdinti, bet ir dalyvauti politinėse vagystėse.
„Kartą mane pasikvietė vienas Kaune nuosavą kavinę turintis savanoris ir tiesiai šviesiai pasiūlė pavogti buvusio krašto apsaugos ministro A.Butkevičiaus saugomą KGB archyvą.“
Buvo paaiškinta, kad archyvą turėdamas A.Butkevičius gali bandyti paveikti ar šantažuoti V.Landsbergį.
Tuo metu iš tiesų kartkartėmis pasirodydavo informacijos apie su KGB bendradarbiavusius artimiausios profesoriaus aplinkos žmones. Buvo kalbų, kad šią informaciją viešina KGB archyvą perėmęs A.Butkevičius.
Ž.Razminas tikino atsisakęs dalyvauti vagystėje, tačiau vėliau girdėjęs, jog archyvas vis dėlto buvo pavogtas.
„Man dabar atrodo, kad A.Butkevičius į kalėjimą buvo įgrūstas ne už kyšį, bet kad būtų galima lengviau pagrobti tą archyvą“, – sakė Ž.Razminas.
Viską išvežė sunkvežimiu
Pats A.Butkevičius patvirtino, kad iš tiesų jo archyvas buvo pavogtas: „Tačiau tai nebuvo KGB archyvas. Išeidamas iš darbo Krašto apsaugos ministerijoje išsivežiau ir 20 dėžių su įvairiais dokumentais, susijusiais su kariuomenės kūrimu.
Visas tas dėžes laikiau tėvų garaže netoli Kauno. Ten buvo laikoma ir iš tėvų buto pervežta antikvarinių 500 knygų kolekcija.“
Iš pradžių buvo apvogtas A.Butkevičiaus tėvų butas Kaune.
Į vidų vagys pateko visrakčiu atrakinę duris ir išjungę signalizaciją. Visi vertingi daiktai, išskyrus elnio ragus, buvo palikti, paimti tik įvairūs A.Butkevičiaus dokumentai.
Vėliau apvogtas ir saugomas garažas. Vagys atvažiavo sunkvežimiu ir išsivežė archyvą bei knygų kolekciją.
„Dabar nenoriu kalbėti apie tą KGB archyvą, bet V.Landsbergis iš tiesų paniškai bijojo manydamas, kad jį turiu.
Prieš pat šias vagystes prie Molėtų ežerų aš buvau susitikęs su V.Landsbergiu ir jis man pasiūlė vadovauti konservatorių rinkimų kampanijai. Pasakiau jam, kad niekada neatleisiu už išdavystes ir draugų žūtis.“
Planavo nužudyti prezidentą
Tuo metu Ž.Razminas nuolat sukosi tarp radikaliai nusiteikusių savanorių. Ir vos neįsivėlė į dar vieną avantiūrą – bandymą nužudyti Baltarusijos prezidentą A.Lukašenką.
„Kol kas dar nenoriu plačiau apie tai kalbėti, tačiau galiu pasakyti, kad pasikėsinimą rengė aukščiausio rango savanoriai“, – sakė Ž.Razminas.
Pasikėsinimas buvo suplanuotas per 1997 metų rugsėjo 5–6 dienomis Vilniuje vykusią tarptautinę konferenciją, į kurią, be A.Lukašenkos, turėjo atvykti dar dešimties valstybių vadovai.
Buvo planuojami net keli prezidento nužudymo variantai. Vienas jų – turėtų šauti snaiperis, o nepasisekus – susprogdinti.
Pareigūnas turėjo šnipą
Tačiau informaciją apie ruošiamą pasikėsinimą gavo ir policijos pareigūnai.
Tuometis Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos skyriaus viršininkas Valerijus Pogorelskis tarp savanorių turėjo ir savo agentą. Jis ne tik papasakojo apie planuojamą pasikėsinimą, bet ir pateikė įrašą, kuriame buvo užfiksuotas savanorių pokalbis.
Apie gautą informaciją V.Pogorelskis iškart pranešė tiesioginiam savo viršininkui – Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovui Vizgirdui Telyčėnui, o šis – generalinio komisaro pavaduotojui Anatolijui Kolosovskiui. Po to buvo informuotas ir vidaus reikalų ministras Vidmantas Žiemelis.
Vos tik buvo gautas pranešimas, pagrindinių jėgos struktūrų vadovai surengė skubų pasitarimą.
Į pasitarimą specialiai nebuvo pakviestas tokio pobūdžio nusikaltimus kuruojantis aukšto rango Generalinės prokuratūros prokuroras, nes buvo duomenų, kad jo brolis gali būti susijęs su pasikėsinimo organizavimu.
Važiavo į premjero vilą
„Kaip sutramdyti savanorius, tarėmės iki 5 valandos ryto.
Ne vienas aukštas pareigūnas bijojo juos paprasčiausiai suimti, nes suprato, kokią didelę įtaką jie turi konservatoriams.
Tad iš pradžių buvo linkstama kitame Lietuvos pakraštyje surengti mokymus ir išsiųsti visus sąmokslininkus“, – pasakojo vienas pasitarimo dalyvių.
Jau vykstant pasitarimui naktį paskambino premjeras Gediminas Vagnorius ir pareikalavo, kad į jo namus Turniškėse atvyktų V.Pogorelskis kartu su savo agentu.
Į Turniškes važiuota dviem mašinomis. Vienoje sėdėjo V.Pogorelskis su savo agentu, kitoje – V.Žiemelis ir keli aukšto rango policijos pareigūnai. Premjeras į vidų įsileido tik V.Pogorelskį ir agentą. Vyrai kalbėjosi beveik valandą.
Po šio susitikimo buvo nuspręsta pasikėsinimo sumanytojus sulaikyti. Taip šeši savanoriai kelias paras, kol baigėsi konferencija, praleido už grotų.
Vietoj ordinų – pažeminimas
Pasikėsinimą sužlugdę pareigūnai tikėjosi jei ne ordinų, tai bent padėkos.
Ir tokią „padėką“ jie gavo – V.Pogorelskis buvo perkeltas į žemesnes pareigas, V.Telyčėnui pareikštas papeikimas, o A.Kolosovskiui – įspėjimas.
Tuo metu policijos generaliniam komisarui Kęstučiui Šalkauskui ir ministrui V.Žiemeliui pasiūlyta atsistatydinti.
Net ir praėjus beveik metams po šių įvykių, Seimo pirmininkas V.Landsbergis Vyriausybėje vykusiame pasitarime viešai spaudė Stasį Šedbarą, kuris ministro poste pakeitė V.Žiemelį, pasiaiškinti, kodėl vidaus reikalų sistemoje vis dar dirba V.Pogorelskis.
O prezidentas Algirdas Brazauskas už tarptautinėje konferencijoje užtikrintą saugumą daugelį nubaustų policijos pareigūnų apdovanojo medaliais.
„Aš, žinoma, jaučiu nuoskaudą dėl šių įvykių, tačiau visa tai – valstybės paslaptis ir aš ją privalau saugoti 75 metus“, – nuo komentarų atsisakė dabar jau pensininkas V.Pogorelskis.
Nenorėjo duoti pažymos
Kad konservatorių veikėjai buvo suinteresuoti, jog nebūtų tiriami su savanoriais siejami teroro aktai ir kiti nusikaltimai, ypač išryškėjo po 1997 metais sausį įvykdyto J.Abromavičiaus nužudymo.
Prieš mirtį J.Abromavičius buvo surašęs pažymą Krašto apsaugos ministerijai ir įvardijo Bražuolės tilto sprogdintojus ir užsakovus – daugiausia su savanoriais susijusius asmenis.
Nors tyrimą pradėjusiems prokurorams buvo žinoma, kad Krašto apsaugos ministerija turi šią pažymą, iš pradžių niekas nenorėjo jos pareigūnams pateikti.
„Pamenu, krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius iš pradžių man įrodinėjo, jog tokios pažymos iš viso nėra. Tik vėliau, kai atvykau pas jį į kabinetą ir pagrasinau, kad tuoj padarysime kratą ir tą pažymą paimsime, ministras sutiko ją pateikti“, – prisiminė ikiteisminiam tyrimui vadovavęs tuometis generalinio prokuroro pavaduotojas A.Paulauskas.
Komisija siekė kontroliuoti
A.Paulauskas teigė, kad vos tik buvo pradėtas J.Abromavičiaus bylos tyrimas, prasidėjo įvairūs trukdymai: „Mes, prokurorai, tyrėjai, supratome, kad susidūrėme ne šiaip su paprastu pasipriešinimu, o su rimta politine jėga.“
Praėjus kelioms dienoms, kai prokurorai iš krašto apsaugos ministro per vargus gavo pažymą, Seime buvo sukurta specialioji komisija J.Abromavičiaus žūties aplinkybėms tirti.
„Supratau, kad šios komisijos tikslas – ne ką nors aiškintis, o sužinoti, kokia linkme vyksta ikiteisminis tyrimas, gauti informacijos apie tyrimą ir jį paveikti.
Daug ką reiškė vien tas faktas, kad šios komisijos, kuriai turėjome atsiskaityti, narys buvo ir J.Abromavičiaus pažymoje minimas Seimo narys A.Petrusevičius“, – sakė A.Paulauskas.
Reikalavo pateikti bylą
Buvo net ir kuriozinių atvejų. Kartą šios komisijos pirmininkas Sigitas Kaktys atvyko į Kauną ir pareikalavo, kad tyrėjas nedelsdamas perduotų jam bylą.
„Pamenu – skambina man išsigandęs Kauno apygardos prokuratūros vadovas Vygantas Jukna ir klausia, ką daryti – Seimo narys nori bylos“, – pasakojo A.Paulauskas.
Savotišką tardymą priminė ir nuolatiniai kvietimai lankytis pas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Juozapą Katkų.
„Kartą J.Katkus iškvietė mane, VSD direktorių, kitų operatyvinių tarnybų vadovus. Jau prie durų buvo paprašyta, kad lyg per tardymą įeitume po vieną. Ateiname, o ten kamputyje sėdi V.Landsbergis ir tyliai klausosi. Tada jis nieko nekomentavo, tik man papriekaištavo, kodėl taip plačiai apie nusikaltimą rašo žiniasklaida“, – pasakojo A.Paulauskas.
Teko keisti įstatymą
Prokurorai tuo metu stebėjo kaip Bražuolės sprogdintojus pažymoje įvardytus savanorius. Paaiškėjo, kad jie per savaitę po kelis kartus lankydavosi Seime ir susitikinėjo su konservatorių lyderiais.
„Jei gerai prisimenu, buvo užfiksuotas vieno savanorio pokalbis, kuris po apsilankymo Seime gyrėsi, kad jau nutarta pašalinti iš posto A.Paulauską, o tuomet jau bus galima tyrimą kontroliuoti“, – sakė A.Paulauskas.
Jis išties greitai buvo atleistas, tačiau tam net teko priimti specialų įstatymą.
Rado ginklų arsenalą
Prieš J.Abromavičiaus pažymoje minimus asmenis imtis ryžtingesnių veiksmų pareigūnai ryžosi po kelerių metų, kai konservatoriai jau nebebuvo valdžioje.
2006 metais VSD Antiteroristinės valdybos pareigūnai sustabdė A.Petrusevičiaus automobilį ir jame rado nelegaliai laikomų ginklų su garso slopintuvais. Po kratos buvusio parlamentaro namuose laimikis dar pasipildė.
Teismai vyko net kelerius metus, kol galiausiai A.Petrusevičiui buvo paskirta simbolinė 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vos tik buvęs Seimo narys įkliuvo, buvo įkurtas neoficialus jo išlaisvinimo komitetas, palaikantis glaudžius ryšius su Tėvynės sąjunga ir šios partijos frakcija Seime.
Bendražygius kamavo įtarimai, kad nelegalūs ginklai yra tik pretekstas, o iš tikrųjų VSD domina tilto per Bražuolę sprogdinimas ir J.Abromavičiaus nužudymas. Buvo stengiamasi formuoti nuomonę, kad tyrimas prieš A.Petrusevičių – tik provokacija.
Spaudos konferencijoje Seime jie išplatino VSD smerkiantį pareiškimą. Ypač aktyviai A.Petrusevičiaus reikalais domėjosi Seimo narė Rasa Juknevičienė. Ji teiravosi, kokia yra bylą nagrinėjančio teisėjo pavardė ir informacijos apie jį.
Garsių nusikaltimų mįslės – be atsakymų
Ikiteisminis tyrimas dėl Bražuolės tilto sprogdinimo buvo sustabdytas 2012 m. birželio 5 d. nenustačius nusikalstamą veiklą įvykdžiusių asmenų. Šioje byloje įtarimai niekam nebuvo pareikšti.
Ikiteisminis tyrimas dėl J.Abromavičiaus nužudymo nutrauktas 2006 m. rugsėjo 7 d. – vienam įtariamajam mirus, o prieš kitus du nesurinkus pakankamai duomenų dėl nusikaltimo padarymo.
Ikiteisminis tyrimas dėl Kryžkalnio paminklo susprogdinimo nutrauktas 2007 metais suėjus senaties terminui. Dėl šio sprogdinimo Ž.Razminui buvo pateikti kaltinimai.
Ikiteisminis tyrimas dėl „Lietuvos ryto“ redakcijos pastato sprogdinimo 2012 m. rugsėjo 17 d. buvo sustabdytas nenustačius nusikalstamą veiklą įvykdžiusių asmenų.
