„Karštligiškai sunkią dieną, kai darbų – griūtis ir atrodo – neišsikapstysi, aš save raminu: ateis išganingas vakaras ir prasmingas nuovargis, kai galėsi padėkoti Apvaizdai už siųstas palaimas ir pagirti save už nuveiktus darbus.
Bet mokausi neskubinti laiko, nes šitaip – diena po dienos, vakaras po vakaro – jis ir praeis. O man šitiek mažai jo duota. Reikia išmokti būti čia ir dabar.“
Tokiais žodžiais 2015 m. gegužės 15 dieną pasidalino R.Žilinskas.
R.Žilinskas bus laidojamas penktadienį Vilniaus Antakalnio kapinėse. Penktadienį atsisveikinimas numatytas nuo 10 valandos centrinėje Šv.Jonų bažnyčios navoje. Atėjusiųjų prašoma atnešti po du baltus žiedus. Šv.Mišios už mirusįjį bus aukojamos penktadienį 12 valandą, o urna išnešama 13 valandą.
Seimo narys konservatorius R.Žilinskas mirė antradienį po sunkios ligos, eidamas 45-uosius.
Ketvirtadienio rytą Seimas plenariniame posėdyje tylos minute pagerbė Seimo nario R.Žilinsko atminimą.
Ketvirtadienį vieni savo prisiminimais dalijasi prie velionio urnos, o kiti – internete. Po R.Žilinsko mirties socialinius tinklus užplūdo gausūs prisiminimai. Vieni džiaugėsi, kad turėjo progos jį pažinti, pasikalbėti ir būti jo draugais, o kiti gailėjosi, jog nespėjo su juo pasėdėti ir pabendrauti. Tačiau visi sutartinai tvirtino, kad R.Žilinskas buvo atviras, nuoširdus ir be galo drąsus žmogus.
„Rokas pasakojo, ką jam pačiam gyvenime teko pereiti. Apie tai, kiek kartų gyvenime, grįždamas namo, kieme pro atvirus langus girdėdavo šaukiant: „Aš – Rokas Žilinskas.“ Kaip tuo metu jausdavosi ir ką darydavo. Bet šis žmogus pakėlė ir tai, ir kitas bėdas. Tai buvo labai stipri asmenybė. Dar su jumis noriu pasidalinti vienu prisiminimu.
Todėl skiriu šiuos pinigus tam, kad jie ją turėtų. Šis žmogus padarė labai daug gero tiek žurnalistikai Lietuvoje (jo įvestas ir žinių formatas), tiek parlamente ir gyvenime“, – savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo prisiminimais žurnalistas Vytenis Radžiūnas.
Išgyvenimais pasidalijo ir R.Žilinsko įpėdinis – politologas ir buvęs portalo Bernardinai.lt redaktorius Andrius Navickas. Seimo rinkimuose jis liko pirmasis už brūkšnio ir negavo Seimo nario vietos.
„Tikrai per menkai (dėl to gailiuosi) pažinojau Roką Žilinską. Kelis kartus mandagiai pasikalbėjome, esame dalyvavę keliuose renginiuose, ir tiek. Iš to, ką mačiau, man jis atrodė doras ir garbingas žmogus. Kiek apmaudu, kad tik po mirties mes išdrįstame politikams išsakyti tiek daug gražių žodžių, pamiršdami, kad mūsų palaikymas reikalingiausias jiems tada, kai jie gyvi kovoja su labai sudėtingų problemų drakonais ir sulaukia tik pajuokų, sarkazmo“, – skelbė būsimas Seimo narys.
Apsidairiau. Nekilo nė viena ranka, tad šoviau savo. Jis šyptelėjo, pakvietė mane vardu prieiti. Nežinojau nei kokia užduotis manęs laukia, nei ką reikės daryti. Jis man davė laikraštį, bedė pirštu į straipsnį, paprašė, kad nusisukčiau ir raiškiai perskaityčiau. Lengva, – pagalvojau ir pradėjau skaityti.
Pasirodo, nebuvo taip lengva, nes balsas labai strigo, pradėjo iš baimės drebėti. Galiausiai nutraukė man taip ir nespėjus iki galo perskaityti. Susakė visas pastabas, pamokė, kaip reikia skaityti pirmą kartą gautą į rankas tekstą, kokių klaidų reikėtų vengti ir į ką susikoncentruoti. Tai buvo viešojo kalbėjimo paskaita ir mano pirmosios pamokos, kaip reikia aiškiai ir raiškiai perskaityti tekstą“, – rašė A.Ambrulaitytė.
Žurnalistas Virginijus Savukynas prisiminė R.Žilinsko laišką. „Taip Rokas rašė apie save. Tačiau tai apie mus. Apie mus, kurie esame žiaurūs, pagiežingi, kerštingi, pavydūs...
„Kas mirė? Rokas? A, ko norėti – labai gėrė…“ – šitokiais žodžiais būtų įamžintas turiningas mano gyvenimas. – „Kada, sakai, laidotuvės? Šiandien? Viešpatie, koks bjaurus oras!“ [...] Vieną dieną gydytoja, matyt, perskaičiusi ne tik mano straipsnį, bet ir jo komentarus, paklausė: „Ar tu supranti, kiek žmonių norėtų tave matyti čia gulintį su sauskelnėmis, bejėgį kaip daržovę?“ [...] Žinoma, negerų žmonių yra vienetai. Ir net jie negalvoja apie mane dažniau negu vieną akimirką per dieną, per savaitę, per mėnesį. Didžiuma negalvoja iš viso, kol išgirsta mano vardą, o tada pasako: „Kad jį kur galas, tą pydarą.“ Arba nepasako. Arba pasako ką nors gražaus. Arba ir to nepasako. Gal tiesiog pagalvoja: „Rokas, kaip ten jį… Žilinskas?“ Arba nieko nepagalvoja“, – savo socialinėje paskyroje dalijosi apžvalgininkas ir žurnalistas.
Socialinio tinklo paskyroje atsisveikinimo žodžiais pasidalijo ir žurnalistė Daiva Žeimytė: „Mielas mano žmogau... per anksti ir per daug netikėtai... per daug skauda... Buvai nuostabiausia, ką esu sutikusi... Skrisk, mielasis...“
