„Sėdžiu namuose gimtajame Skuode ir gydausi sielos žaizdas“, – prisipažino 59-erių A.Pitrėnienė, pusantrų metų vadovavusi Švietimo ir mokslo ministerijai.
Socialiniuose tinkluose ne kartą pašiepta buvusi politikė prisipažino iki šiol jaučianti kartėlį dėl, jos įsitikinimu, nepelnytų patyčių, tendencingų vertinimų.
Interviu „Lietuvos rytui“ ji atvirai pasakojo apie patirtus išgyvenimus ir priminė problemą, su kuria susiduria ne vienas iš politikos elito vežimo iškritęs asmuo, – durys grįžti į profesinę veiklą jam užtrenkiamos.
– Balandžio mėnesį trumpam buvote įsidarbinusi Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Palangos padalinyje.
Bet ar nepažeidėte įstatymo, kuris metus draudžia eiti vadovaujamas pareigas ministrui buvusioje pavaldžioje įstaigoje?
– Įstatymas draudžia dirbti tokios įstaigos vadovu, pavaduotoju, finansininku. Aš mokymo centre dirbau formalaus ir neformalaus ugdymo specialiste – tai nėra įstatymų apribotos pareigos.
Iš darbo išėjau ne teismo ar kitos institucijos įpareigota. Tiesiog negalėjau pakelti viešojoje erdvėje išpilto purvo naštos. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadų iki šiol negavau.
– Ar dabar nesigailite, kad būdama jau laikinąja ministre po pastarųjų Seimo rinkimų parėmėte Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą, skirdama patalpas jo Palangos padaliniui, kur vėliau ir buvote įsidarbinusi?
Juk centro vadovė Laimutė Anužienė įtariama lėšų iššvaistymu, viešųjų ir privačių interesų supainiojimu, dokumentų klastojimu.
– Ką reiškia „parėmiau“? Tai neteisinga informacija. Taip, tą projektą parengė ir tvirtino Švietimo ir mokslo ministerija.
Aš pati visą tą laiką skyriau Seimo rinkimams. Nesitikėjau, kad man nepasiseks, nebūsiu išrinkta, taigi tikrai neplanavau įsidarbinti tame centre.
O su L.Anužiene susipažinau tik dirbdama ministre. Ji man buvo pristatyta kaip didelės šiuolaikiškos profesinio mokymo įstaigos vadovė.
– Buvo pasklidę žinių, kad jau pralaimėjusi rinkimus bandėte susirasti šiltą vietą sostinėje.
– Visiška nesąmonė! Mano vyras – vilnietis, seniai galėjome įsitvirtinti sostinėje. Tačiau pasirinkome Skuodą, mano gimtinę.
Man nereikia didmiesčių, norėčiau gyventi ir dirbti čia.
Nesiveržiu į aukštus postus, svarbiausia man dirbti švietimo, edukologijos srityje – tai gerai išmanau, galiu save realizuoti.
– Gal prisimintumėte, ką pavyko nuveikti dirbant ministre ir kas nepasisekė?
– Ministre dirbau tik pusantrų metų, bet mūsų komandai pavyko tikrai nemažai nuveikti.
Pavyzdžiui, gerokai patobulinome Mokslo ir studijų įstatymą, įdiegėme studentų stipendijų rotacijos tvarką.
Dešimt metų buvo vargta, sulaužyta daug iečių dėl Lytiškumo ugdymo programos. Mes per pusantrų metų ją priėmėme. Dar vienas svarbus darbas – įtraukėme į apskaitą aukštųjų mokyklų valdomą nekilnojamąjį turtą. Buvo nustatyta 70 mln. eurų vertės įšaldyto turto, nes studentų mažėjo, o patalpos tapo nenaudojamos.
– Sunku patikėti, kad patyrusiai pedagogei su tokiu darbų kraičiu būtų sunku įsidarbinti.
– Prisipažinsiu, 30 gyvenimo metų atidavus švietimui man gėda eiti į darbo biržą. Savo kailiu patyriau, kad buvusio Seimo nario, ministro įsidarbinimą reglamentuojančiuose įstatymuose – didelės spragos.
Pralaimėjusi Seimo rinkimus prašiau grąžinti mane į valstybės tarnybą, nes prieš antrą kartą patekdama į parlamentą 2012 metais dirbau Skuodo rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiąja specialiste.
Tačiau atsakymas buvo neigiamas. Manau, neteisinga, kad buvęs Seimo narys, valstybės pareigūnas išmetamas už borto, iš jo atimamos galimybės tęsti profesinę veiklą.
