– Ar jums neatrodo, kad aukštojo mokslo reforma gali pasukti visai kitaip, nei yra numačiusi Vyriausybė, o gal net visai įstrigti? – „Lietuvos rytas“ paklausė švietimo ir mokslo ministrės Jurgitos Petrauskienės.
– Tuo, kad aukštąjį mokslą būtina pertvarkyti, įsitikinę ne vien mūsų ekspertai. Tai girdime iš Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Tarptautinio valiutos fondo, kitų tarptautinių institucijų.
Natūralu, kad visiems Lietuvos žmonėms svarbios aukštojo mokslo permainos jaudina visuomenę. Tačiau jau nėra ginčų, ar reikia reformos. Diskutuojama tik dėl to, kaip pertvarkyti aukštąsias mokyklas.
Pirmiausia turime nuspręsti, kokio norime aukštojo mokslo, o tada reikia sutarti, kokiomis priemonėmis sieksime šio tikslo.
Mūsų šalyje aukštojo mokslo prieinamumas gerai užtikrinamas, gal tik kai kurioms socialinėms grupėms sunkiau pasinaudoti šia galimybe.
Tačiau mokslo kokybė netenkina pačios akademinės bendruomenės, kuri ir yra didžiausias aukštųjų mokyklų turtas. Todėl negalime žaisti sostų karų siekdami išsaugoti institucijas, o turime galvoti, kaip sudaryti kuo geresnes mokslo sąlygas.
– Tačiau skirtingai suprantama, kas yra gėris. Vieniems, pavyzdžiui, svarbiausia – darbo vietos, o tai sunkiai suderinama su universitetų jungimosi idėja.
– Žinoma, gali skirtis viešasis, institucinis ir akademinis interesas. Beje, aukštojo mokslo reforma sunkiai skynėsi kelią ir kitose šalyse.
Nors ir nelengva, įmanoma objektyviai vertinti akademinę kokybę, kuri apima ir studijų programų lygį, ir mokslinės veiklos pasiekimus, ir absolventų sėkmę įsidarbinant. Tai viešasis interesas, bet nebūtinai sutampantis su universiteto darbuotojo individualiu interesu. Ką daryti?
Valstybė gali pertvarkyti aukštųjų mokyklų finansavimo sistemą taip, kad nesant kokybės neliks ir pinigų.
– Bet žodžiais rūpinantis kokybe, veiksmais gali būti stengiamasi tik išsaugoti darbo vietas. Gal todėl universitetai ir kalba apie visiškai kitokius jungimosi planus, nei numato Vyriausybės darbo grupės parengta reforma?
– Iš tiesų dabar daugiausia kalbama apie tai, kas su kuo jungsis. Tačiau labai abejoju, ar dėstytojams ir studentams tai svarbiausia.
– Ar po jūsų vadovaujamos ministerijos langais vykęs protesto mitingas nerodo, kad nesunku ir studentus nuteikti prieš reformos planus?
– Ginant savo interesus galima griebtis įvairių kurstymo metodų, bet tokie karai baigsis tuo, kad pralaimėsime visi, o labiausiai – studentai. Jei rektoriai kautųsi dėl išlikimo, akademinė bendruomenė nieko nelaimėtų.
Universitetų jungimasis, finansavimo pertvarka gerins mokslo kokybę, o jos siekiant, be abejo, teks atsisakyti dalies studijų programų, vadinasi, mažiau reikės ir dėstytojų.
Pavyzdžiui, Kaune kas trečioje universitetų studijų programoje mokosi mažiau kaip po 10 studentų. Akivaizdu, kad akademinis potencialas čia labai išskaidytas.
Dirbtinai išpučiamos dėstymo valandos, lyginant su kitomis šalimis, dėstytojams, dirbantiems net ir keliose aukštosiose mokyklose, tenka skaityti itin daug paskaitų, bet tada jiems nelieka laiko moksliniam darbui, kvalifikacijai kelti. Nukenčia ir dėstytojai, ir studentai.
Studijų kokybę garantuoja ne vien dideli universitetai. Pasaulyje yra ir mažų, pasiekusių aukščiausią lygį. Todėl tikslas – ne jų stambinimas, o studijų programų konsolidavimas. Be abejo, tai sumažins dėstymo valandų, atsiras daugiau laiko mokslo tyrimams, bet, kaip sakiau, darbuotojų etatų gali sumažėti.
– Gal mažėjant dėstymo krūviams dalis dėstytojų galės tapti mokslo tyrėjais ir jiems nereikės ieškotis kitokio darbo?
– Lietuvai reikia stiprinti mokslo konkurencingumą. Mūsų mokslininkų grupės per smulkios, joms sunku konkuruoti tarptautinėje tyrimų rinkoje. Ir didelėse aukštosiose mokyklose pasitaiko silpnų studijų programų, nėra rimtų mokslo darbų, o mažose dirba ir puikių profesorių.
Čia svarbu akademinė laisvė, o siūloma reforma jos niekaip nepažeidžia. Vyriausybė pritarė darbo grupės parengtam planui, bet konkrečių instrukcijų universitetams nepateikė. Jie patys turės apsispręsti.
– Tačiau Seime jau pasigirdo pritarimo balsų tokiam universitetų jungimuisi, kuris neturi nieko bendra su darbo grupės siūlymais.
Ar Vyriausybė nepraranda ryžto siekti, kad Lietuvoje liktų tik keturi universitetai ir viena kita specializuota universitetinė mokykla?
– Vyriausybė nežengė žingsnio atgal. Darbo grupės siūlymai ekspertų požiūriu yra optimalūs. Bet ir Kaunui, dėl kurio vyksta daugiausia ginčų, nenuleidžiame sprendimų iš viršaus, kaip konkrečiai turėtų jungtis universitetai. Nenurodome ir kaip turėtų vadintis ši aukštoji mokykla. Tai spręs jos akademinė bendruomenė.
– Verda aistros ir Vilniuje – Lietuvos edukologijos universitetas aiškiai nenori būti prijungtas prie Vilniaus universiteto ir, siekdamas sąjungos su Vytauto Didžiojo universitetu, jau rado sąjungininkų Seime. Kas laimės?
Vyriausybės programa numato mišraus pobūdžio tinklinį pedagogų rengimo modelį – vieni mokytojai gali būti mokomi lygiagrečiuoju būdu, kiti – nuosekliuoju, kitaip sakant, įgyti pedagogikos žinių po disciplinos studijų arba studijuoti ją nuosekliai nuo pirmo kurso.
Tai reiškia, kad Lietuvoje neketinama apsiriboti tik viena pedagogų kalve – jie gali būti rengiami ir Vilniuje, ir Kaune, ir Šiauliuose. Tačiau aukštosios mokyklos turi bendradarbiauti atnaujindamos studijų programas, telkdamos geriausius specialistus, investuodamos į mokslo tyrimus.
– Ar įmanoma reformuoti aukštąjį mokslą nesigriebiant prievartos?
– Labai svarbu aukštųjų mokyklų vadovų lyderystė – galima užsiimti destrukcine veikla, galima ir telkti akademinę bendruomenę kokybinėms permainoms. Kviečiame rinktis pastarąjį kelią.
Aišku, kad teks sumažinti studijų programų skaičių, bet geriau tai daryti ne mechaniškai, o natūraliai, sutelkiant geriausias mokslo jėgas.
Jau turime tokios patirties. Persitvarkė kolegijos, Kauno medicinos universitetas susijungė su Lietuvos veterinarijos akademija. Nelengva buvo reformuoti ir mokslo institutus – ši pertvarka taip pat iš pradžių sulaukė smarkaus pasipriešinimo, bet dabar matome, kad tai davė naudos.
Labai daug patirties sukaupta ES šalyse, kuriose aukštasis mokslas buvo pertvarkytas dėl tų pačių priežasčių, verčiančių ir mus imtis reformos.
– Bet turbūt visur prireikė politinės valios?
– Taip, be to aukštojo mokslo nereformuosi. Akademinę bendruomenę turi skatinti valstybė, priimdama politinius sprendimus, o juos geriausia grįsti finansais. Danijoje, Suomijoje, Estijoje universitetų finansavimas buvo susietas su mokslo kokybės rodikliais.
– Ar šios idėjos sulauks pritarimo ir Seime, kai Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Eugenijaus Jovaišos požiūris į universitetų jungimą, atrodo, kone priešingas jūsų sumanymams?
– Kuriame šią reformą drauge. Kai kvietėme kalbėtis universitetų atstovus, buvo pristatyta bendra Seimo pirmininko, „valstiečių“ frakcijos ir premjero pozicija.
Dabar, kai į Seimą ateina atskirų universitetų vadovai, natūralu, kad pasigirsta visokių nuomonių.
Mes pasirengę atvirai diskusijai. Antai Kaune du universitetai nori jungtis. Su visa akademine bendruomene tarsimės, kokiu mastu esame pajėgūs sutelkti jėgas.
Nėra nereikalingų aukštųjų mokyklų, tik ne visos jos gali gyvuoti atskirai. Juk nenormalu, jei administracinės išlaidos kai kur siekia 40 procentų biudžeto.
Seimas turi parengti universitetų jungimosi dokumentus iki 2018-ųjų vasaros.
Vadinasi, šiam darbui dar yra visi metai. Seimo valia spręsti, kaip vyks šis procesas, o Vyriausybė savo požiūrį jau išsakė.
– Ką darytumėte, jei iš aukštojo mokslo reformos po svarstymo Seime liktų vien ragai ir nagai?
– Taip atsitikti negali. Universitetus privers susitelkti kintančios sąlygos, tik jeigu nebus daroma tai, ką siūlo Vyriausybė, reforma labai nusitęs ir bus skausminga.
Kai kas gąsdina, kad aukštojo mokslo reforma išstums studentus iš Lietuvos.
Priešingai, jei ji nepasiseks, jaunimas ieškos, kur studijos aukštesnio lygio. Jei mūsų universitetai sustiprės, pas mus atvyks studijuoti daugiau žmonių ir iš užsienio.
Tai jau matome medicinos studijų atveju, nes jos – aukšto tarptautinio lygio.
