Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto tarybos vadovas, akademikas Vytautas Nekrošius savo fakulteto vardu kategoriškai atmetė valdžios planus jungti su Mykolo Romerio universiteto teisininkais.
Tačiau daugelis aukštųjų mokyklų vadovų kritikuoja patį Vyriausybės pateiktą universitetų pertvarkos planą. „Aukščiausio laipsnio cinizmas“, – taip jį įvertino V.Nekrošius.
– Aukštojo mokslo pertvarką labiausiai kritikuojate dėl to, kad prieš pateikiant projektą nepasitarta su universitetų bendruomenėmis, naikinama konkurencija, neapskaičiuota, kiek reikės atleisti dėstytojų, nesakoma, kiek tai kainuos.
Ar, jūsų nuomone, ši pertvarka ydinga iš principo? – paklausėme V.Nekrošiaus.
– Nesuprantu, kodėl nebuvo tariamasi su bendruomenėmis. Be to, nėra aiškumo dėl skaičių, nors akivaizdu, jog ši pertvarka kaip tik ir remiasi į pinigus, teisingiau – jų stygių.
Sakoma, kad pinigų aukštajam mokslui yra tiek, kiek yra, ir jų daugiau nebus. Tačiau reikia kokybės. Paprastai kalbant, būtina didinti algas. Taigi vienus reikia atleisti, kad kitiems liktų daugiau pinigų.
Svarbiausia bėda ir yra ta, jog būtent toks mechaninis apkarpymas gali būti šios pertvarkos esmė. Negana to, tai planuojama padaryti didesnių universitetų, prie kurių bus jungiami kiti, rankomis.
Pavyzdžiui, sujungiant MRU ir VU iš esmės planuojama tiesiog uždaryti MRU, o dalį jame dirbančių žmonių atleisti. Visa kita – tik gražios deklaracijos.
– Jūsų nuomone, dabartiniai valdžios pokalbiai su universitetais – tik vaidyba?
– Nežinau. Tačiau nesuprantu, ką reiškia toks vadinamasis tarimasis po to, kai planas jau pateiktas.
Tačiau mane labiausiai piktina, jog visiškai neaišku, ką rengiamasi daryti su tais žmonėmis, kurie atsidurs gatvėje. Juk į juos valstybė investavo daug pinigų. Vadinasi, turėtų būti kokia nors jų perkvalifikavimo, reintegravimo programa.
Bedarbiais be aiškios perspektyvos vienu mostu būtų paversta daugybė aukštos kvalifikacijos žmonių.
O ką, pavyzdžiui, reikštų, jei bus mechaniškai sujungtos VU ir MRU teisės programos? Juk tai ne tik visiškai skirtingos studijų sistemos, bet ir teisės supratimas apskritai.
Kas bus iš tokios maišalynės? Maišalynė, prie kurios dar prisidės ir visos sistemos uždarumas, monopolizavimas.
– Bet valdžios atstovai kritikams atsikerta argumentu – nieko nedaryti nebegalima. Tai ką jūs siūlote?
– Taip, stambinti, jungti tikrai reikia. Tačiau, kaip jau sakiau, ne taip mechaniškai.
Reikėtų, kad institucijos papildytų viena kitą ir kiekviena išlaikytų tai, ką turi stipriausia, o neturi kita. Toks turi būti principas.
Ir, aišku, visa tai turi būti daroma derinant su aukštosiomis mokyklomis.
Tačiau, matyt, dabar apskritai vyrauja tokia politinė nuostata: „Mes geriau žinome, ko jums reikia ir kaip daryti.“
Pavyzdžiui, kaip daroma kovojant su alkoholiu.
– Ar nemanote, kad valdžia vis tiek mėgins įgyvendinti savo planus lauždama rankas, o tie, kurie arčiau valdžios, savo interesus apgins?
Antai Lietuvos edukologijos universitetas (LEU), turintis savo atstovų tarp Seimo „valstiečių“, jau pasiekė, kad Vyriausybė pakeistų savo poziciją ir leistų jam jungtis su Vytauto Didžiojo universitetu (VDU).
– Iš tiesų, galima įtarti visokių interesų ar užkulisinių žaidimų. LEU iš tiesų geriau jungtis ne su VU, nes jis papildytų VDU, o visi dabartiniai jo žmonės išsaugotų darbą.
Be to, LEU turi daug turto, gražių pastatų gerose vietose.
Tuo metu Kaune jau telkiasi du centrai – aplink Kauno technologijos universitetą ir VDU. Žodžiu, formuojasi tokia negera atmosfera, kuri bus dar blogesnė, jeigu ta pertvarka bus prastumta. Laimės tie, kurie turės geresnius ryšius, bus nuolankesni, lojalesni.
Galime grįžti į panašią situaciją, kokia buvo prieš 27 metus. O visa tai matydamas jaunimas pabirs į užsienį mokslo ieškoti.
Vis dėlto manau, jog taip paprastai pervažiuoti buldozeriu neišeis. Universitetai tebeturi autonomiją – jei vienas ar kitas pasako „ne“, viskas sustoja.
