Juolab kad ir tos trys raidės nepriklauso prie sovietinio monologo palikimo.
Kai dabar pagalvoji žmogus, kaip būtų paprasčiau dabar gyventi, jeigu J.Jablonskis, J.Balčikonis ar K.Būga kažkada būtų numoję ranka į Q, W ar X. Ir palikę jas mūsiškėje abėcėlėje.
Kodėl jie taip nepadarė, galime tik spėlioti, tačiau dabar jų ainiai 27 metus dėl tų trijų raidžių laužo ne tik ietis, bet ir sveiko proto likučius.
Eilinis žmogus paprastai nekreipia pernelyg daug dėmesio į raidę. Dažniau jam svarbūs skaičiai prie tos raidės. Įvairiausi skaičiai. Vieni reiškia, kiek jis užsidirbs. Kiti – kiek jam kainuos tą uždarbį paversti duona ir žaidimais. Treti – kokia bus jo gyvenimo trukmė ir kiek reikės išleisti vaistams senatvėje.
Raidė jam tik tam tikras simbolis, pažymintis vieną iš daugelio garsų, sudarančių mūsų kalbą. Kurią eilinis žmogus paprastai supranta kaip būdą bendrauti ir keistis informacija.
Eilinis žmogus kalbotyros mokslų nėra krimtęs, tačiau intuityviai suvokia, kad kalba nebūtinai užrašoma raidėmis. Pavyzdžiui, kaip užrašyti šypseną?
O juk šypsena yra ne mažiau svarbus bendravimo būdas už visus diakritinius ženklus virš Š ir Ž. Ypač visuomenėse, kur susitikdavo daug svetimšalių, nemokančių vienas kito kalbos, tačiau norinčių susikalbėti.
Ir šypsena būdavo pati geriausia įžanga į tokį pokalbį, iš karto teigiamai nuteikianti pašnekovą, pasakanti, kad nori jam patikti ir nori, kad jis tau patiktų, ir kad tikrai jo nesiųsi ant trijų raidžių.
Šypsena, deja, – pats paskutinis dalykas, kurį pamatysi dėl tų trijų lotyniškų raidžių susirūpinusių piliečių veiduose.
Dažniausiai ten susimetusios amžinos raukšlės dėl kosmopolitizmo, trispalvės stigmos dėl netyčia kur regėto angliško restorano pavadinimo ir jau suvis negyjančios žaizdos dėl asmenvardžių rašybos.
Vartosi toks pilietis savo patale, bet netyčia susapnuoja košmarą, kuriame koks nors Wladyslaw gavo teisę savo vardą būtent šitaip užrašyti pase, ir iškart prabunda šaukdamas: „Motuše, motušėle, kodėl tujen mane pagimdei?! Ar dėl tokios Lietuvos nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro aš braukau įtartinus tikrinius daiktavardžius savo institute?“
Ir tada eina pasirašyti dar vieno kreipimosi, kuriame skambina aliarmo varpais, skelbia tėvynę pavojuje, o tas kreipimasis žvirbliu išskrenda ir būtinai kelių Seimo narių pataisomis sugrįžta.
Žiūri į rimtu veidu aiškinamą skirtumą tarp asmenvardžio rašymo originalo forma pirmame paso puslapyje ir antrajame, ir pradedi galvoti, kad gal tikrai teisūs tie protingi žmonės, kurie aiškina, kad kalba nėra tik kalba.
Anot jų, šiais laikais tai greičiausias būdas įtvirtinti naujas nuostatas, suteikti seniems žodžiams visai kitas prasmes, kitaip sakant, paversti kalbą ne tiesiog bendravimo instrumentu, o kažkokiu politikos kulkosvaidžiu.
Va, būtent todėl kalbą ir reikia palikti tiems, kuria jie tik bendrauja, o ne bando skiepyti pačių nusilipdytus konstruktus.
Nes baisiai būtų nesmagu, jeigu tektų pasekti šiandien prie Seimo organizuojamo taikaus koncerto „Laisvė rokenrolui“ pavyzdžiu. Ten žmonės jau neša plakatus „Nelieskite mano „Merlot“, „Alkoholikas gali pagyti, o kvailys – niekad“, „Vyne daugiau kultūros nei laipsnių“.
Tai negi sėstis ir paišyti plakatą „Palikit ramybėje X“ arba „Qodėl užqliuvo Q raidė?“? Gal ir linksma, bet tik iš pirmo žvilgsnio.
Gyvenime daug daugiau rimtesnių dalykų negu trys abėcėlės raidės. Ir, deja, kuo dalykas rimtesnis, tuo vėliau ateina jam eilė susirūpinusių visuomenininkų bei jiems atstovaujančių Seimo narių darbotvarkėje. Nes niekas jų nepasiunčia ant tų pačių trijų raidžių.
