Fatimos apsireiškimų žinovas Renato Murta de Vasconcelos sako, kad prognozuojamos tragedijos alsuoja žmonijai į veidą, tačiau kada jos įvyks, niekas nežino.
O ir išvengti jų dar galima. Žmonėms tereikia atsiversti – melstis, pasninkauti ir atgailauti.
Apsireiškė piemenims
Prieš šimtą metų, 1917-aisiais gegužės 13-ąją trys piemenėliai – dešimtmetė Liucija, devynmetis Pranciškus ir septynmetė Jacinta – netoli Fatimos ganė avis.
Sukalbėję rožinį apie vidudienį jie pamatė ryškią šviesą. Vaikams pasirodė, kad tai žaibas, tačiau šviesa neblėso, joje išniro moteris spindinčiais drabužiais su rožiniu rankoje.
Mergelė vaikams pasirodė šešis kartus, kiekvieną mėnesio 13 dieną iki spalio. Su viena išimtimi rugpjūtį, kuomet vaikai buvo uždaryti miestelio valdžios, norėjusios vaikus nutildyti. Tąkart Marija pasirodė vaikas rugpjčio 19 dieną, kai šie buvo paleisti.
Per šešis jos pasirodymus piemenėliams, Marija kalbėjo apie būtinybę melstis, atsiversti, pasiaukoti jos nekaltajai širdžiai ir taip gelbėti nusidėjėlius bei visą pasaulį.
Marija taip pat paliko tris pranašystes, kitaip dar vadinamas paslaptimis. Pirmoji pranašavo apie Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, antroji – apie komunizmo įsigalėjimą ir paplitimą po pasaulį, Rusijos skleidžiamas komunizmo strėles.
Trečioji pranašystė kalbėjo apie krikščionių persekiojimą ir pasikėsinimą į popiežių, manoma, Joną Paulių II.
Nors Lietuvos vardo iš Marijos lūpų piemenėliai neišgirdo, R.Murta de Vasconcelos manymu, šalis buvo mergelės Marijos širdyje, kai ji kalbėjo apie antrąją paslaptį.
Brazilų kilmės R.Murta de Vasconcelos vadovauja katalikiškos organizacijos „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (angl. „Tradition, Family, Property“ (TFP) padaliniui Vokietijoje.
Jis sutiko pasidalinti apie tai, kas sieja Fatimos pranašystes, Marijos paraginimus ir Lietuvą.
- TFP judėjimas ir jūs asmeniškai labai domitės mergelės Marijos apsireiškimais ir jos žinutėmis Fatimoje, turite sukaupęs daug žinių apie tai. Koks yra Lietuvos vaidmuo išsakytų pranašysčių atžvilgiu? - paklausėme R.Murta de Vasconcelos.
- Lietuva tiesiogiai nebuvo paminėta mergelės Marijos apsireiškimuose. Buvo paminėta Portugalija, kad tikėjimas joje bus puoselėjimas. Ir, žinoma, buvo paminėta Rusija, kad ji paskleis savo strėles po visą pasaulį, sukeldama karus ir Bažnyčios persekiojimus.
Lietuva buvo pirmoji šalis, kuri patyrė komunizmo strėles. Iš to galime suprasti, kad Lietuva buvo mergelės Marijos mintyje.
Piemenėliams ji taip pat kalbėjo: „gerieji bus nukankinti“ ir „įvairios tautos bus sunaikintos“. Ne vienas lietuvis didvyriškai kentėjo.
Vienas tokių buvo arkivyskupas Teofilius Matulionis. Birželio 25 dieną Vilniuje jis bus paskelbtas palaimintuoju. Jis tris kartus buvo kalinamas sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose, o galiausiai mirė nuo seselės suleistų „vitaminų“, kaip įtariama – nuodų.
Lietuva turi ir daugiau kankinių, kurie mirė dėl komunizmo, ir kurių mes nežinome. Bet Dievas žino jų vardus.
Gera iliustracija tam yra kalnai. Dažniausiai kalnai po vieną nestūkso, aukštos viršukalnės yra kalnų virtinėse. Manau, taip yra ir su šventaisiais.
- Pasigirsta spėlionių, kad praėjus 100 metų po Marijos apsireiškimų Fatimoje įvyks kažkas labai blogo ir baisaus. Kaip vertinate tokius perspėjimus?
- Gyvename sudėtingoje situacijoje. Neįmanoma nuspėti, ką Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ketina daryti. Nenustebčiau, jei Rusija įsiveržtų į tris Baltijos šalis. Vienu ar kitu momentu.
Nenustebčiau, jei prasidėtų karas su Šiaurės Korėja, jei Brazilijoje prasidėtų pilietinis karas.
Mergelė Marija, pasirodžiusi Fatimoje, kvietė žmones atsiversti – melstis, pasninkauti, atgaulauti – ir nelaimių būtų išvengta. Žmonėms būtų reikėję tik atsiversti, mergelė Marija būtų padariusi visą kitą. Tačiau šis atsivertimas neįvyko.
Ji perspėjo, kad jei šis atsivertimas neįvyks, pasaulis kentės karus ir kitokias tragedijas.
Tai nebūtinai įvyks šiemet. Galbūt po trejų ar penkerių metų. Bet kad didelė bausmė laukia mūsų, esu tuo tikras.
Kita vertus, pranašystėje yra ir viltinga žinia. Marija sako, jog galų gale jos nekaltoji širdis triumfuos ir žmonija patirs taiką.
- Jūs ir TFP suvaidinote svarbų vaidmenį Lietuvos kovoje su komunizmu, siekdami laisvės ir taikos, kurios per apsireiškimus troško Marija. Kaip tai vyko?
- Tai vyko 1990 metais, kuomet Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tuo metu gyvenau Brazilijoje, San Paule, jau tada priklausiau organizacijai „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (angl. „Tradition, Family, Property“ (TFP).
Jos įkūrėjas ir vadovas, brazilas Plinio Correa de Oliveira susisiekė su Vytautu Landsbergiu ir pasiūlė pagalbą. Jis labai apsidžiaugė.
Vienas iš mūsų tikslų – revoliucija prieš komunizmą. Buvo svarbu palaikyti jūsų šalį. Buvote pirma valstybė, kuri pasipriešinote Sovietų Sąjungai.
Surengėme pasaulinę kampaniją Lietuvai palaikyti, ėmėme rinkti parašus jūsų nepriklausomybei paremti.
Išeidavome į gatves 8 valandą ryte, baigdavome 6 valandą vakare. Pasakodavome, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o Sovietų Sąjunga tam priešinasi ir prašydavome pasirašyti, palaikyti Lietuvą.
Pasakodavome, kad Sovietų Sąjungoje yra komunistinė santvarka, kad ten persekiojamas žmonių tikėjimas ir religiniai įsitikinimai. Žmonės džiugiai pasirašinėjo.
Per tris mėnesius 26 šalyse surinkome 6 milijonus parašų. Daugiausia žmonės pasirašė Brazilijoje – apie 2 milijonus, taip pat JAV – 1 milijonas.
Pasakojome žmonėms, kad katalikiška Lietuva siekia laisvės. Žmonės džiugiai pasirašinėjo.
1992 metais persikėliau į Vokietiją, po kelerių metų ėmiau nuolat lankyti Lietuvą.
- Kodėl brazilams rūpėjo Lietuvos nepriklausomybė?
- Mes siekėme padėti Lietuvai, ji buvo pirmoji, kuri išdrįso kovoti su sovietais. Bet taip pat tai buvo pasaulinės kampanijos prieš komunizmą dalis. Mes kovojame prieš komunistų revoliuciją.
Siekiame priešintis komunizmui, kurdami revoliuciją prieš revoliuciją, atgaivindami krikščionių bendruomenę. Vadiname tai kontrrevoliucija.
Turėtumėte paskaityti mūsų įkūrėjo Plinio Correa de Oliveira knygą „Revoliucija ir Kontrrevoliucija“. Jo idėjos įkvėpė visą judėjimą.
Jis teigia, kad krikščionių civilizacija savo epogėjų pasiekė viduramžiais. Tuomet bendradarbiavimas tarp visuomenės ir katalikų bažnyčios buvo pats brandžiausias ir vaisingiausias. Tai davė daug gerų vaisių civilizacijai.
Šį epogėjų sugriovė daugiausia sekuliarios jėgos, pasireiškusios revoliucijomis. Pirmoji – protestantų revoliucija, ji pasisakė prieš popiežiaus autoritetą. Antroji – prancūzų revoliucija, kuri maištavo prieš karaliaus autoritetą, trečioji – komunistų revoliucija Rusijoje, kuri kovojo prieš vienos klasės valdžią kitos atžvilgiu.
Ketvirtoji ir turbūt svarbiausia, įvyko Paryžiuje, Sorbonoje 1968 metais. Studentai sukilo prieš kapitalizmą ir visas tradicines institucijas bei vertybes. Vienas iš revoliucijos šūkių buvo „Nei Dievo, nei boso“. Buvo prieštaraujama bet kokiam autoritetui, buvo atmesta religija.
Šiandien plinta genderizmo idėja: sakoma, kad nebėra vyrų ir moterų, bet yra žmonės, kurie patys renkasi savo lytį, neigiamas skirtumas tarp vyro ir moters.
Mes siekiame kontrrevoliucijos. Mes norime atgaivinti krikščionių bendruomenę. Norime grąžinti pagarbą tradicijoms, šeimai ir nuosavybei. Šie trys dalykai yra pamatiniai krikščioniškai civilizacijai. Jeigu jų neturi, krikščioniška civilizacija neįmanoma.
- Kaip apsireiškimai Fatimoje susiję su jūsų siekiama kontrrevoliucija?
- Apsireiškimai Fatimoje prasidėjo prieš pat trečiąją revoliuciją Rusijoje. Marija pasakė: Rusija askleis savo strėles per visą pasaulį.
Ji perspėjo apie komunizmo tragedijas, kurios ištiks pasaulį. Marija žmonėms pasirodė pačiame revoliucijų įkarštyje. Ji norėjo, kad mes išvengtume nelaimių.
Marija davė vaistą nuo šios problemos, troško, kad mes grįžtume į priešrevoliucinę civilizaciją. Tie vaistai buvo pasninkas ir malda.
Bet taip pat ji perspėjo, kad jei pasaulis negers šių vaistų, popiežius daug kentės, žmonių tautos išnyks, katastrofos ištiks pasaulį.
Turime gerti vaistus. Ir tikėti paskutiniais Marijos žodžiais, kad pabaigoje jos nekaltoji širdis nugalės.
