Vaikai nori emigruoti
Specialistai atliko tyrimą, kurio metu Lietuvos mokyklų aštuntų klasių mokiniams uždavė klausimą „Ar tu norėtum išvykti iš Lietuvos ir nuolat gyventi kitoje šalyje?“. Jiems buvo pateikti keturi galimi atsakymo variantai: visiškai nesutinku, nesutinku, sutinku ir visiškai sutinku.
Būsimų gimnazistų atsakymai verčia sunerimti. Atsakymus „visiškai nesutinku“ ir „nesutinku“ pasirinko 56,8 proc. aštuntokų. Nors tai yra daugiau nei pusė apklausoje dalyvavusių mokinių, nerimą kelią tai, kad 43,2 proc. keturiolikmečių pasirinko atsakymus „visiškai sutinku“ ir „sutinku“.
Aštuntokų taip pat buvo paklausta, ar jie save laiko Lietuvos patriotais ir ar pasitiki prezidente bei Vyriausybe. Pateikti buvo tokie patys atsakymo variantai. Nors atsakymo į šį klausimą rezultatai atrodo geresni, jie taip pat neguodžia.
Aštuntokų taip pat buvo paklausta, ar jie save laiko Lietuvos patriotais ir ar pasitiki prezidente bei Vyriausybe. Pateikti buvo tokie patys atsakymo variantai. Nors atsakymo į šį klausimą rezultatai atrodo geresni, jie taip pat neguodžia.
Save patriotais laiko 66 proc. aštuntokų, o prezidente ir Vyriausybe pasitiki 62,4 proc. apklaustų moksleivių. Tai reiškia, kad patriotiškomis nuotaikomis negyvena 34 proc., o valdžia nepasitiki 37,6 proc. apklaustų keturiolikmečių.
Klausimas „Ar norėtum išvykti ir nuolat gyventi kitoje šalyje?“ buvo užduotas ir ketvirtų klasių mokiniams, kitaip tariant, dešimtmečiams. Šių vaikų atsakymai guodžia labiau. Likti Lietuvoje nori 80,7 proc. ketvirtokų, o apie išvykimą galvoja 19,3 proc. šio amžiaus moksleivių.
Mato emigracijos butaforiją
Vaikų psichiatras Linas Slušnys sakė nemanantis, kad aštuntokai, kuriems Lietuvoje įprastai yra 14 metų, gali iki galo suprasti, kas yra emigracija ir ką reiškia išvykti gyventi svetimoje šalyje.
Pasak psichiatro, nekyla klausimų, kad ne patys vaikai sugalvojo, kad nori emigruoti. Jis neabejoja, kad šita žinutė vaikams buvo perduota suaugusiųjų – tiek tėvų, tiek mokytojų, kurie neretai nebijo pasakyti vaikams, kad emigruoti yra geriau nei likti Lietuvoje.
„Jų nuomonė atspindi tai, ką mąsto suaugusieji. Jie pasako vaikui: „Žinai, vaikeli, tokioje nykioje skylėje, kaip Lietuva nieko tu nepasieksi, vienintelis kelias yra emigruoti, tau ten bus gerai. O ką tu veiksi, tai jau kitas klausimas. Jiems nesvarbu, ar tas vaikas visą gyvenimą kambarius valys, ar kitokią karjerą darys“, – kalbėjo L.Slušnys.
Jis teigė, kad Lietuvoje lygiai taip pat galima daryti karjerą, tačiau jaunimas dažnai yra apakinamas to, ką psichiatras įvardijo kaip „emigracijos butaforiją“. Vaikai mato į Lietuvą atostogų grįžusius emigrantus, kurie vairuoja vos geresnius automobilius, pasakoja apie būstą, kuris dažnu atveju yra nuomojamas, mato parvežtas dovanas ir įsivaizduoja, kad tai yra geras gyvenimas, kurį galima pasiekti tik išvykus dirbti į užsienį.
„Jie mato tai, bet nesuvokia, kad tai yra butaforija, kad ne viskas yra taip, kad atrodo“, – sakė vaikų psichiatras.
Išvykti galima, svarbu, kad grįžtų
Kalbėdamas apie šalies moksleivius, jų šeimas ir švietimo įstaigas L.Slušnys pastebėjo, kad žiūrint į tai, kokioje padėtyje šiuo metu yra pilietiškumas, matyti, kad jis pasiekė visišką dugną. Psichiatro teigimu, tai rodo, kad per visus 27-erius nepriklausomybės metus nebuvo pakankamai dirbta, kad būtų išugdyti pilietiškumo pagrindai.
Psichiatras sakė, kad ne visi tėvai yra pajėgūs suprasti, koks yra svarbus jų vaiko dalyvavimas tolesniame valstybės gyvenime. Pasak jo, kai to nesupranta tėvai, atsakomybę už to paaiškinimą turi prisiimti mokykla, o jei ir ji nepajėgi to daryti, lieka savivaldybė.
