Tie keli praėjusio amžiaus pokario Vakarų pasaulio veržlaus augimo, visuotinio klestėjimo ir saugumo dešimtmečiai nūnai atrodo kaip prarastas rojus (nuo jo mes buvome atskirti geležinės uždangos).
Bet jau XX a. paskutinį ketvirtį pradėta plėtoti „perkrautos valdžios“ krizės teorija (S.Huntingtonas, A.Kingas, S.Brittanas ir kt.), įspėjusi dėl nepamatuoto žmonių optimizmo ir lūkesčių, kurių nepajėgi patenkinti jokia valdžia, todėl neišvengiamas jos autoriteto sunykimas, krizės jau nebebus laikinas įprasto šiuolaikinės ekonomikos ciklo – pakilimų ir atoslūgių – padarinys, bet palies pačius visuomenės pamatus, pareikalaus valdžios (valstybės) perkrovimo.
Kas galėjo žinoti, kad išauš tokia diena: kai 2002 m. populistas J.M.Le Penas prasibrovė į antrąjį Prancūzijos prezidento rinkimų turą, kilo nacionalinė tragedija, visi rovėsi plaukus lyg prieš pasaulio pabaigą, Paryžiaus gatves užtvindė protesto manifestacijos; po penkiolikos metų būtų buvusi sensacija, jeigu – atvirkščiai – jo dukra ir politinė įpėdinė nebūtų patekusi į antrąjį turą. Pasaulis iš tikrųjų pasikeitė.
Tiesa, M.Le Pen civilizavo „Nacionalinio fronto“ ultradešinumą, atsikratydama rasizmo ir antisemitizmo, o kai tėtušis vėl ėmė piktžodžiauti dėl holokausto ir dujų kamerų, išgujo jį be ceremonijų iš partijos.
Kita vertus, didžiausia išpuikusio elito klaida buvo nepastebėti politinių pakraščių gyventojų, žvelgti į juos iš aukšto. Kur dabar tie arogantiški kritikai, šaipęsi iš D.Trumpo ar N.Farage’o ir jo „Brexit“?
Išlieka tie, kurie suvokė, kad populizmo pergalės – ne atsitiktinis nesusipratimas, trumpalaikis lengvatikių rinkėjų, patikėjusių demagogų šūkiais, paklydimas ar Maskvos ranka, kad senoji sistema išsikvepia, jos eroziją stiprina korupcijos skandalai, būtinas gydymas – perkrovimas.
Išlieka tie, kurie sugeba reaguoti į krizę. Kaip perrinktas Nyderlandų premjeras M.Rutte ar naujasis Prancūzijos prezidentas E.Macronas, nepasibodėję perimti net kai kurių radikaliojo populizmo ginklų, tarkim, sustabarėjusios ES kritikos, reikalaudami jos pertvarkos. Savotiškas marginalų ir elito suartėjimas.
Lietuvos politinė klasė vylėsi, kad ją aplenks šie globalūs procesai ir ji saugiai pratūnos užkrosnyje visas politines krizes. Buvusiai valdančiajai koalicijai labiausiai rūpėjo įtikti rinkėjams, nesupykdyti jų staigiais judesiais ir rizikingomis reformomis. Tokia numaldymo ir pataikavimo politika nesulaukė nė menkiausio tautos dėkingumo – rinkėjai negailestingai perrinko valdžią.
Žinoma, partijų patrauklumo nepadidino priskretę korupcijos purvai, tačiau nemanau, kad tai nusvėrė rinkėjų valią (Liberalų sąjūdžio pavyzdys). Katastrofiški rinkimų rezultatai parlamentinėms partijoms parodė tai, ko jos nenorėjo matyti: krizė jau seniai įsikūrusi jų kieme.
Dar gerokai prieš rinkimus pirmoji atsibudo Tėvynės sąjunga, pasiryžusi keistis. Po rinkimų – ypač prapiltų – visi gudrūs: konservatoriams įpėdžiui pasileido didžiosios partijos. Kaip šis masinis partijų valdžios perkrovimas pavyko? Kol kas prastai.
Tai patvirtina ne tik smingantys partijų reitingai, bet ir užvakar pasibaigę Seimo nario rinkimai vienmandatėje Anykščių-Panevėžio apygardoje. Antrajame ture su „valstiečiu“ A.Baura (būsimu Seimo nario mandato savininku) kovėsi naujokas Centro partijos atstovas K.Krivickas, už borto palikęs visus garbius politikos senbuvius, deleguotus tradicinių partijų. Nė vieno jų anykštėnai ir panevėžiečiai nepraleido į antrąjį turą. Žmonių nuosprendis buvusios valdžios partijoms dar neatšauktas.
Tuo metu šauni prancūzų tauta, demokratiškai išsirinkusi jauną prezidentą, švenčia. O mes iki šiol Lietuvoje pajuntame tik bendras ES krizes – ekonomines, politines, euro zonos, terorizmo, pabėgėlių.
Metas išmokti švęsti ir bendras ES šventes. Jau senokai aš, nusidėjėlis, esu buvęs Paryžiuje. O jūs?
