Prisimenu jaunystę, tuos laikus, kai iš proto kraustėmės dėl „Žalgirio“ pergalių prieš Maskvos CSKA, ir šiek tiek pasiilgstu to savo nacionalizmo. Turiu omenyje, etninio nacionalizmo, kuris nebūtinai nuodingas ir agresyvus. Jį galima konvertuoti į patriotizmą, nors riba labai jau plonytė.Ir vis dėlto kai anais laikais sirgdavau už „Žalgirį“, man buvo lengva – tapatinausi su komanda, kuri kovėsi prieš imperiją, prieš jos simbolį Maskvą, prieš armijos klubą, kuris simbolizavo sovietų okupacinę armiją. Tai buvo transcendentinis, kosminis susirėmimas.
Dabar nebeįdomu sirgti už Lietuvos klubines komandas, nes jos nebesikauna už Lietuvą, viskas ten tik pinigai, pramoga.
Nebeliko transcendencijos, gylio. Viskas plokščia, kaip sakydavo romėnai, viskas tėra tik „duona ir žaidimai“.
Nematau prasmės sirgti ir už mūsų atstovus Eurovizijos konkurse. Ten nesirungia šalys, nesivaržo skirtingos kultūros, tai tik individualių atlikėjų konkursas, privatus biznis. Eurovizijos dainininkai tarptautiniai, kuo toliau, tuo labiau vienodi kaip „Coca-Cola“ buteliukai: blizga, putoja, o dainos tokio pat koktaus saldiklio skonio. Toks įspūdis, kad visas jų dainas rašo du apsirūkę švedai ir vienas bulgaras.
Girdėjau, Lietuvai šiais metais atstovaus alternatyviosios muzikos grupė. Ką tokiame popsiniame konkurse gali veikti alternatyvi grupė?
Paklausiau dainos – nėra ten jokios alternatyvos, ji labai netgi konvencinė. Dainuoja apie revoliuciją, bet lygiai taip pat galėtų dainuoti apie higieninių įklotų naudingumą, nes visas tas kraujas labai netikras. Revoliucija – lūžis, virsmas, drama. Nematau, negirdžiu dramos.
Ir apskritai negaliu suprasti, kodėl šis pramoginis, kičinis festivalis paverstas tautine švente ir nacionaline isterija? Ko gero, čia irgi tik ekonominiai interesai.
Ir vis dėlto... kai kalbu apie nacionalizmą arba apie meilę lietuvybei, nenoriu kalbėti apie idiotą lietuvį su kruvinu kirviu rankoje. Ir ne apie lituanistą fundamentalistą, kuris mano, kad lietuvių tauta ir jos kalba geresnės už kitas...
Beje, girdėjau, Lietuvių kalbos komisijoje visi vilki taukuotus chalatus, o barzdos – ligi žemės, ir jie ten penkis kartus per dieną visi meldžiasi lietuvių kalbai... Šiurpu, bet gal tai tik gandai.
Man lietuvybė brangi kaip idėja platoniška prasme. Toje idealioje erdvėje susitinkame mes visi, gražūs, teisingi lietuviai su savo kiek skersa istorija, neaiškia teritorija, su savo neūžauga Vytautu Didžiuoju, su kitais kvailais didvyriais ir apipuvusiais klasikais, su visais sulenkėjusiais lietuviais ir sulietuvėjusiais lenkais, gudais, žydais, rusais, totoriais, prisidėjusiais prie mūsų valstybės kūrimo ir puoselėjimo.
Tai erdvė, kur mus sieja, jungia, globoja ta pati kalba, istorija, teritorija, kultūra, klaidos, baimės ir viltys. Sunku susitaikyti su mintimi, kad tautą vienija tik ekonominiai interesai. Po velnių, juk visada buvo šis tas daugiau.
Galbūt didžiausia ES bėda ir yra ta, kad ji tapo pirmiausia tik ekonomine sąjunga.
Platoną prisiminiau skaitydamas britų rašytojo T.Parkso romaną „Europa“. Anot brito, jau šis filosofas nebetikėjo grynųjų formų viešpatavimu, pasaulis nuolat keičiasi ir išduoda, todėl atsirado idealo ilgesys kaip iššūkis tikrovei.
Šį ilgesį mes, šiuolaikiniai europiečiai, taip pat paveldėjome.
Ilgimės ramaus, nusistovėjusio pasaulio, stabilaus ir galutinio, subrendusio, harmoningo. Kad baigtųsi konfliktai, skurdas, neteisybė. Šis ilgesys susijęs su namų jausmu. Į Europos žemyną plūstantys imigrantai kelia baimę, nesąmoningai skatina ginti savo namus ar bent tą jausmą.
Žinoma, tai iliuzija. Bet M.Le Pen ir kiti radikalai tuo naudojasi. Sustabdysime imigraciją, užsidarysime sienas, viskas pagerės. Dar viena iliuzija. Kaip rodo žmonijos religinė patirtis, iliuzijos – svarbiausias mūsų proto maistas.
