Mečys Laurinkus. Etnologija yra įvadas į patriotizmą

Pritariu tokiam sumanymui ir kaip politikas, aktyviai dalyvavęs
valstybės atkūrimo procese, ir kaip pilietis, kurį domino ir tebedomina
mokslinis Lietuvos praeities pažinimas.

Iš tikrųjų toks pasiūlymas turėjo kilti iš konservatorių, deja, jie
domisi tik idėjomis, kurios duoda pridėtinę vertę, arba kariniu mokinių
parengimu.  Pastarasis irgi nėra blogai, tačiau nepalyginti svarbesnis
patriotizmui ugdyti yra savo tautos praeities ir ištakų pažinimas.

Sutinku su R.Karbauskiu, kad mokinių žinios apie baltų kultūrą yra
menkos, didesnis susidomėjimas palaikomas tik entuziastų mokytojų.  O jų
ne taip jau ir daug.

Nejauku lyginti, bet net sovietmečiu užsidegimas pasipriešinti
niveliacijai atsigręžiant į praeitį apėmė daug didesnį inteligentijos
sluoksnį negu dabar.  Sąjūdis kūrė tautinės mokyklos koncepciją, kurioje
mokslinis savo šaknų pažinimas užėmė strateginę vietą, bet gera
intencija taip ir liko popieriuje.

Guodžia tik viena - nors ir gaudami skurdžius atlyginimus, Lietuvos
kultūros paveldo tyrinėtojai išlaikė ir tebelaiko aukštą mokslo lygį,
turi tarptautinį pripažinimą.  Bet darbo rezultatai yra pasmerkti dūlėti
archyvuose.

Šios srities specialistų rengimas ir atrastų unikalių dalykų platinimas
mokinių galvose pagaliau įprasmintų išties pragariško darbo reikalingus
tyrimus.  Pradedu tikėti, kad R.Karbauskis pasirinko Seimo Kultūros
komiteto pirmininko postą ne maivydamasis, norėdamas vairuoti valstybės
mašiną nuo galinės sėdynės, o jausdamas poreikį galų gale greta
begalinio kalbėjimo apie mokesčius turėti kultūros politiką.

.  Mokiniams pritaikyta forma jos
turinį kaip ABC turi perprasti kiekvienas vaikas.  Etnologija plačiąja
prasme greta tikėjimo išgelbėjo Lietuvą nuo sovietinio mankurtizmo,
nacionalinės savimonės praradimo.

Ne iš neturėjimo ką veikti KGB persekiojo Lietuvos ir pasaulyje žinomus
kalbininkus baltistus, atkuriamus senovinius papročius per Rasos šventę,
autentiškų dainų klubus.  Nacionalinė savimonė sovietams kėlė baimę, o
ano meto laisvam Vakarų pasauliui -- susižavėjimą ir net slaptą pavydą.

Vienas jaunas švedas, atgabendavęs į Lietuvą emigracinę lietuvišką
lektūrą, padalyvavęs autentiškų senovinių lietuviškų dainų vakaronėje,
prisipažino:  mes taip jau nebesugebame.  Jo manymu, Vakarus niveliuoja
vartotojiška kultūra. Štai kodėl, kad ir laisvės sąlygomis, etnologija
mokyklose reikalinga ne ką mažiau, kai buvome okupuoti.

Dar vienas argumentas už etnologiją mokyklose -- apsauga nuo
profanacijos, iškreipto, nemokšiško praeities kultūros reiškinių,
pasaulėvaizdžio, tikėjimų ir tradicijų aiškinimo.  Ir ne tik aiškinimo,
bet ir demonstravimo, kurio imasi dažnai su mokslu nieko bendra
neturintys mistikai ar būrėjai iš dūmų.

Kad ir kokie ginčai virtų tarp pačių etnologų, bet kuriuo atveju tai yra
kritišku mąstymu grįsta mokslo diskusija, suteikianti galimybę jaunam
žmogui nuo mokyklos suolo ugdyti argumentuotą požiūrį į savo tautos
praeitį.

Tačiau žvelgiant plačiau nereikia perlenkti lazdos.  Dvasinio gyvenimo
neįmanoma suvesti į matematines formules, o interpretuojamas praėjusių
amžių žmonių pasaulėvaizdis ar tikėjimai nelaikytini vien romantinėmis
fantazijomis.

Nesu buvęs Naisių oazėje, tačiau vis dažniau girdimos pašaipios
užuominos jos atžvilgiu kelia įtarimą:  ar tos užuominos neatsiranda iš
politinio pavydo?  O jeigu ir ne iš pavydo, tai jau tikrai vos ne įgimtu
tapusio skepticizmo dėl savo istorijos.

Sovietinė okupacija įvarė menkavertiškumo jausmą dėl nuosavos istorijos
-- vis joje kas nors negerai.  Kai dar gerokai prieš atsirandant
Sąjūdžiui pasirodė pirmieji solidūs tyrinėjimai apie platų baltų genčių
ir kultūros arealą, siekusį net Maskvą, patyliukais jau tarp "saviškių"
buvo šnabždamasi -- tai iš didybės manijos.

Neva iškasa kokį nors pagaikštį, panašų į medžio skulptūrą, ant Baltijos
jūros kranto ir jau trimituoja visam pasauliui apie baltų religiją.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė - vėl esąs nei šioks, nei toks
darinys.  Valdovai danginasi, neaišku kodėl, iki Juodosios jūros, rašo
gudiškai ir dar neaišku, ar moka lietuviškai.  Rusijai iki šiol patinka
neigiamas lietuvių, nebūtinai visų, požiūris į Liublino uniją.

Apie praėjusį šimtmetį kuo toliau, tuo sudėtingiau kalbėti.  Vien
vilkduobės.  Užtenka holokausto temos, kad nubrauktum visą smetoninį
laikotarpį. Žiaurios šviesos tarpas -- partizaninis pasipriešinimas, o
paskui -- prisitaikymas, susitaikymas ir vos ne visuotinis
kolaboravimas.  Iš kur tas Sąjūdis ir išdygo?

Išskyrus nedidelį būrelį istorikų, tarp jų naujo požiūrio pradininkus
E.Gudavičių ir A.Bumblauską, kol kas dar nežiūrime į savo istoriją kaip
į visumą, kaip į kelionę iš tolimo taško A, etnologijos objekto, iki
dabar, kaip į reikšmingą ir prasmingą kelionę, gal net su sava misija.
Nesakau, kad svarbia misija visam pasauliui.

Net neabejoju, kad pasiūlymas sulauks priešininkų.  Lietuvoje prasižiok
su bet kokia idėja ir dar nebaigęs minties jau girdi:  ne, ne, ne.

Žinoma, svarbus argumentas - vaikai ir taip per daug apkrauti.  Tada
reikia tinkamai pasirinkti prioritetus, ir išsispręs visos techninės
problemos.

O ar gali būti reikšmingesnis prioritetas nei valstybių interesų meteorų
lietuje išlaikyti nesudegusią savo istorijos trajektoriją?