Pritariu tokiam sumanymui ir kaip politikas, aktyviai dalyvavęs valstybės atkūrimo procese, ir kaip pilietis, kurį domino ir tebedomina mokslinis Lietuvos praeities pažinimas.
Iš tikrųjų toks pasiūlymas turėjo kilti iš konservatorių, deja, jie domisi tik idėjomis, kurios duoda pridėtinę vertę, arba kariniu mokinių rengimu. Pastarasis irgi nėra blogai, bet nepalyginti svarbesnis patriotizmui ugdyti yra savo tautos praeities ir ištakų pažinimas.
Pritariu R.Karbauskiui, kad mokinių žinios apie baltų kultūrą yra menkos, didesnis susidomėjimas palaikomas tiktai entuziastų mokytojų. Tačiau jų ne taip jau ir daug.
Nejauku lyginti, bet net sovietmečiu užsidegimas pasipriešinti niveliacijai atsigręžiant į praeitį apėmė daug didesnį inteligentijos sluoksnį negu dabar.
Guodžia tik viena – nors ir gaudami skurdžius atlyginimus, Lietuvos kultūros paveldo tyrinėtojai išlaikė ir tebelaiko aukštą mokslo lygį, turi tarptautinį pripažinimą. Bet darbo rezultatai yra pasmerkti dūlėti archyvuose.
Šios srities specialistų rengimas ir atrastų unikalių dalykų platinimas mokinių galvose pagaliau įprasmintų išties pragariško darbo reikalingus tyrimus.
Pradedu tikėti, kad R.Karbauskis pasirinko Seimo Kultūros komiteto pirmininko postą ne maivydamasis, norėdamas vairuoti valstybės mašiną nuo galinės sėdynės, o jausdamas poreikį greta begalinio kalbėjimo apie mokesčius turėti kultūros politiką.
Etnologija yra įvadas į patriotizmą. Mokiniams pritaikyta forma jos turinį kaip ABC turi perprasti kiekvienas vaikas.
Etnologija plačiąja prasme greta tikėjimo išgelbėjo Lietuvą nuo sovietinio mankurtizmo ir nacionalinės savimonės praradimo.
Ne iš neturėjimo ką veikti KGB persekiojo Lietuvos ir pasaulyje žinomus kalbininkus baltistus, atkuriamus senovinius papročius per Rasos šventę, autentiškų dainų klubus. Nacionalinė savimonė sovietams kėlė baimę, o ano meto laisvam Vakarų pasauliui – susižavėjimą ir net slaptą pavydą.
Vienas jaunas švedas, atgabendavęs į Lietuvą emigracinę lietuvišką lektūrą, padalyvavęs autentiškų senovinių lietuviškų dainų vakaronėje, prisipažino: mes taip nebesugebame. Jo manymu, Vakarus niveliuoja vartotojiška kultūra.
Štai kodėl, kad ir laisvės sąlygomis, etnologija mokyklose reikalinga ne ką mažiau nei tuomet, kai buvome okupuoti.
Dar vienas argumentas už etnologiją mokyklose – apsauga nuo profanacijos, iškreipto, nemokšiško praeities kultūros reiškinių, pasaulėvaizdžio, tikėjimų ir tradicijų aiškinimo. Ir ne tik aiškinimo, bet ir demonstravimo, kurio imasi dažnai su mokslu nieko bendra neturintys mistikai ar būrėjai iš dūmų.
Kad ir kokie ginčai virtų tarp pačių etnologų, bet kuriuo atveju tai yra kritišku mąstymu grįsta mokslo diskusija, suteikianti galimybę jaunam žmogui nuo mokyklos suolo ugdyti argumentuotą požiūrį į savo tautos praeitį.
Tačiau žvelgiant plačiau nereikia perlenkti lazdos. Dvasinio gyvenimo neįmanoma suvesti į matematines formules, o interpretuojamas praėjusių amžių žmonių pasaulėvaizdis ar tikėjimai nelaikytini vien romantinėmis fantazijomis.
Nesu buvęs Naisių oazėje, tačiau vis dažniau girdimos pašaipios užuominos jos atžvilgiu kelia įtarimą: ar tos užuominos neatsiranda iš politinio pavydo? Bet jeigu ir ne iš pavydo, tai jau tikrai vos ne įgimtu tapusio skepticizmo dėl savo istorijos.
Sovietinė okupacija įvarė menkavertiškumo jausmą dėl nuosavos istorijos – vis joje kas nors negerai. Kai dar gerokai prieš atsirandant Sąjūdžiui pasirodė pirmieji solidūs tyrinėjimai apie platų baltų genčių ir kultūros arealą, siekusį net Maskvą, patyliukais jau tarp „saviškių“ buvo šnabždamasi – tai iš didybės manijos.
Neva iškasa kokį nors pagaikštį, panašų į medžio skulptūrą, ant Baltijos jūros kranto ir jau trimituoja visam pasauliui apie baltų religiją.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – vėl esąs nei šioks, nei toks darinys. Valdovai danginasi, neaišku kodėl, iki Juodosios jūros, rašo gudiškai ir dar neaišku, ar moka lietuviškai. Rusijai iki šiol patinka neigiamas lietuvių – nebūtinai visų – požiūris į Liublino uniją.
Apie praėjusį šimtmetį kuo toliau, tuo sudėtingiau kalbėti. Vien vilkduobės. Užtenka holokausto temos, kad nubrauktum visą smetoninį laikotarpį. Žiaurios šviesos tarpas – partizaninis pasipriešinimas, o paskui – prisitaikymas, susitaikymas ir vos ne visuotinis kolaboravimas. Iš kur tas Sąjūdis ir išdygo?
Išskyrus nedidelį būrelį istorikų, tarp jų naujo požiūrio pradininkus E.Gudavičių ir A.Bumblauską, kol kas dar nežiūrime į savo istoriją kaip į visumą, kaip į kelionę iš tolimo taško A, etnologijos objekto, iki dabar, kaip į reikšmingą ir prasmingą kelionę, gal net su sava misija. Nesakau, kad svarbia misija visam pasauliui.
Net neabejoju, kad pasiūlymas sulauks priešininkų.
Lietuvoje prasižiok su bet kokia idėja ir dar nebaigęs minties jau girdi: ne, ne, ne.
Žinoma, svarbus argumentas – vaikai ir taip per daug apkrauti. Tada reikia tinkamai pasirinkti prioritetus, ir išsispręs visos techninės problemos.
O ar gali būti reikšmingesnis prioritetas nei valstybių interesų meteorų lietuje išlaikyti nesudegusią savo istorijos trajektoriją?
