Per ketvirtį amžiaus Šiaulių kultūros židiniu ir miesto inteligentijos traukos centru tapti sugebėjusi „Laiptų galerija“ atsirado tuščioje vietoje, sunkiai skynėsi kelią į pripažinimą net vietinių menininkų tarpe, tačiau niekada nesitaikstė su miesčioniškumu, konjunktura, o ieškojo savo kelio.
Šiaulių „Laiptų galerijos“ pasiekimus įvertino ir Lietuvos kultūros centrų asociacija (LKCA).
Pernai Šiaulių „Laiptų galerijos“ įkūrėjai ir jos vadovei Janinai Ališauskienei buvo įteiktas LKCA įsteigtas, vienu reikšmingiausių kultūros srityje laikomas apdovanojimas „Auksinis feniksas“.
Apie Šiaulių „Laiptų galerijos“ pirmuosius žingsnius ir nueitą kelią – portalo lrytas.lt pokalbis su šios galerijos veidu ir siela J.Ališauskiene.
-Kaip „Šiaulių laiptų“ galeriją pristatytumėte apie ją nieko nežinančiam žmogui?
-Šiaulių miesto kultūros centro „Laiptų galerija“ yra ne tik Šiauliuose žinoma įstaiga, kurios pagrindinė veikla: profesionaliųjų menų parodos, kamerinės muzikos koncertai, literatūros ir poezijos pristatymas bei etnokultūros puoselėjimas.
Per 25-erius metus mūsų galerijoje buvo surengtos 652 profesionalaus meno: tapybos, grafikos, skulptūros – parodos.
Išskirtinis mūsų galerijos bruožas – dėmesys jauniems menininkams. Per pastarąjį dešimtmetį surengėme apie trisdešimt ne tik grupinių, bet ir personalinių vaikų bei mokinių kūrybos darbų parodų. Jaunųjų menininkų kūriniams eksponuoti mes skiriame trečiojo galerijos aukšto erdves.
Galime pasidžiaugti ir iškilių kūrėjų dėmesiu mūsų galerijai.
Šiaulių „Laiptų galerijos“ globėju ir pagalbininku tapo Žibuntas Mikšys (Paryžius), kurio dėka buvo pristatyti užsienyje gyvenantys ir kuriantys lietuvių menininkai, sukaupta unikali dailės darbų kolekcija.
1996 metais Šiaulių „Laiptų galerijoje“ po daugiau nei pusės amžiaus pertraukos vėl buvo galima išvysti Vytauto Kasiulio (Paryžius) darbus. Mūsų galerijoje buvo surengta V.Kasiulio litografijų paroda.
Mes taip pat surengėme penkias Šarūno Saukos darbų parodas.
Šiaulių „Laiptų galerija“ yra ištikima dailės tradicijai, orientuota į vidurinės kartos dailininkus, išskirtinį dėmesį skiria išeivijos menininkų kūrybos pristatymui – nėra Šiaurės Lietuvoje kitos kultūrinės įstaigos ar privataus kolekcininko, kur būtų tiek daug sukaupta išeivijos menininkų kūrybos darbų, surengta jų kūrybos pristatymų.
Filmuoti Šiaulių „Laiptų galerijoje“ atidaromų parodų atvyksta LRT kultūros kanalo filmavimo grupė.
-Kaip kilo mintis Šiauliuose įkurti galeriją?
-Mūsų galerijos įkūrimą galima sieti ir su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu. Patalpos, kuriose įsikūrė galerija, anksčiau priklausė Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos finansuojamiems Šiaulių mokytojų namams.
1991 metais, mes gavome raštą, kad finansavimas yra nutraukiamas. Teko galvoti, kaip gyventi toliau.
Galiu padėkoti tuometinei Šiaulių miesto valdžiai, kuri sutiko, kad mokytojų namai taptų biudžetine įstaiga, ir pereinamajam laikotarpiui skyrė minimalų finansavimą, kurio pakako patalpoms išlaikyti ir darbuotojų atlyginimams.
Teko pasukti galvą, kaip išnaudoti mums atitekusias patalpas.
Žvilgsnis nukrypo į Vilnių, kur mokytojų namuose 1991 metais įsikūrė galerija „Vartai“. Mes pasiprašėme audiencijos pas šios galerijos įkūrėją Nidą Rutkienę, kuri sutiko pasidalinti per trumpą gyvavimo laikotarpį sukaupta patirtimi.
N.Rutkienė mums patarė, kaip organizuoti parodinę veiką, kaip įteisinti santykius su dailininkais.
Kadangi mokytojų namų patalpos nebuvo pritaikytos parodinei veiklai, teko jas rekonstruoti, ieškoti rėmėjų.
Psichologinis klimatas tuomet nebuvo itin palankus – Šiaulių menininkai į mus žiūrėjo įtariai, sakė, kad nesame šios srities specialistai ir nieko gero iš to neišeis.
Tačiau kai labai ko nors sieki ir tiki, kad tau pavyks - viskas išsisprendžia.
Pamatę mūsų užsidegimą pagalbos ranką ištiesė šiaulietis advokatas Jonas Nekrašius ir dienraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis.
Jie mūsų paklausė, ar nenorėtume surengti trijų brolių menininkų iš Italijos parodą.
-Ar pasinaudojote šiuo pasiūlymu?
-Mes šį pasiūlymą priėmėme su džiaugsmu.
Trijų skirtingo žanro menininkų iš Italijos brolių Peppe, Enzo ir Nando Rosamilia fotografijų, koliažų ir monotipijų paroda tapo mūsų galerijos atidarymu.
Į parodos atidarymą pristatyti šių menininkų atvyko ir menotyrininkas iš Neapolio.
Parodos atidarymas tapo rimtu Šiaulių kultūrinio gyvenimo įvykiu, kuris patraukė kultūra besidominčių šiauliečių dėmesį.
-Vadinasi pripažinimo menininkų tarpe sulaukėte gan greitai?
-Viskas klostėsi ne taip greitai, kaip mums norėjosi.
Į pirmąjį galerijos gimtadienį pasikvietėme visus menininkus, kurių kūrinius buvome eksponavę per tuos metus. Pepe Rosamilia atvyko karstu su tapytoja iš Olandijos Ria Koot.
Ledus pralaužti padėjo ir mūsų galerijoje surengta Vilniaus „Vartų“ galerijos dailininkų kūrinių paroda.
Tuomet Lietuvos menininkų darbų parodų nebuvo rengiama daug, nes jų darbus dėl palyginti žemos kainos šluote šlavė užsienio kolekcininkai.
Be to Šiaulių menininkų požiūris į mus, kaip į diletantus, išliko gan ilgai.
Vienas pirmųjų mus pripažino šiaulietis dailininkas Bonaventūras Šaltis, vėliau sekė geros tapybos pavyzdžiu tapusio Ryčio Jurgelio, Klaipėdos dailininkų parodos.
1993 m. užsimezgė pažintis su šviesaus atminimo Žibuntu Mikšiu, kuris tapo mūsų galerijos globėju.
Ž.Mikšio dėka į galeriją atkeliavo Vytauto Kasiulio, Miriam Meras litografijų parodos, kurių pamatyti vyko meno mylėtojai ir žinovai iš visos Lietuvos.
Ž.Mikšio dėka savo kolekciją mums padovanojo ir Lietuvos išeivijos kultūros ambasadoriumi vadintas Povilas Reklaitis, kuris rinko po visą pasaulį išblaškytų Lietuvos menininkų kūrinius.
P.Reklaičio kolekcija Šiaulių „Laiptų galerija“ rodė didžiausiose Lietuvos galerijose.
-Kokią galerijos viziją turėjote ją kurdama ir kaip ji keitėsi?
-Pradžioje buvo svarbu išgyventi, nepalūžti, įsitvirtinti. Dabar jau galime pasidžiaugti tuo, jog esame bene daugiausia išeivijos dailininkų grafikos darbų sukaupusi galerija ir galime vykdyti pažintinę misiją – supažindinti su šiais darbais Lietuvos meno mylėtojus.
Organizuodami profesionalių dailininkų parodas, didelį dėmesį skiriame literatūrai, poezijai ir muzikai.
Jau keturioliktus metus vasarą rengiame meno festivalį „Šiaulių Monmartro respublika“, kuriame dera ir tarptautinis dailininkų pleneras, ir poezijos skaitymai, ir klasikinės muzikos koncertai galerijos salėje, sode bei šv. Jurgio bažnyčioje.
Meno mylėtojų dėmesio susilaukė ir mūsų rengiamas poezijos ir muzikos festivalis „Verbum musicale“, literatūrinių renginių ciklas“Literatūrinis žiemkelis“, edukaciniai renginiai vaikams.
-Kuo Šiaulių „Laiptų galerija“ išsiskiria iš kitų Lietuvos galerijų?
-Galbūt savo nuoseklumu.
Žingsnis po žingsnio savo auditorijai stengiamės pristatyti geriausių Lietuvos dailininkų kūrybą ją papildydami atitinkamo lygmens užsienio kūrėjų darbais.
-Per dvidešimt penkerius gyvavimo metus tapote vienu Šiaulių kultūrinio gyvenimo židinių?
-To reikėtų klausti mūsų lankytojų.
Malonu sulaukti svečių padėkų. Jų sulaukiame dažnai, o ir mūsų salė pastaruoju metu būna pilna lankytojų, ar tai būtų parodos atidarymas, ar klasikinės muzikos koncertas, ar poezijos vakaras.
Turime savo lankytoją, klausytoją, žiūrovą. Juos pakviesime ir į savo jubiliejinį gimtadienį.
-Kvietime į galerijos gimtadienį nupieštas dramblys ir užrašyti Richardo Bacho žodžiai: „Laikui svarbu tapsmas. Tikrovei – Esatis!“. Negi Šiaulių „Laiptų galerijos“ simboliu tapo dramblys?
-Kad ateitų esatis, mums prireikė 25 metų.
Kyla klausimas, kuo mes iš tikrųjų tapome. Dramblys simbolizuoja drąsą, jėgą, pastovumą ir toleranciją.
Man labai įstrigo Berlinalėje pagrindinį prizą už filmo „Kita vilties pusė“ režisūrą pelniusio režisieriaus Aki Kaurismäki žodžiai.
Paklaustas, kaip reikėtų spręsti krizinę situaciją, į kurią ritasi pasaulis, A.Kaurismäki atsakė: „reikia daryti viską, kad suprasti, kas yra tikrasis žmogiškumas. Tik jis gali išgelbėti pasaulį. Bet vis tiek man neramu, kai skaitau, kad baigiami išnaikinti drambliai. Ar norite gyventi pasaulyje, kuriame nėra dramblių?!“.
-Kokia Šiaulių „Laiptų galerijos“ ateities vizija?
-Esant dabartinei situacijai tiek šalyje, tiek kultūros srityje, svarbu, kad mums leistų gyventi, kad netrukdytų, kad padėtų kai reikia.
Manau, kad dabartiniame politiniame kontekste kultūrinių įstaigų užduotis yra skatinti žmonių bendruomeniškumą, neskirstyti jų į turtingus ir vargšus, protingus ir kvailius.
Kartais gera aplinka, sociumas žmogui gali tapti lemiamu veiksniu svarstant ką rinktis: gyvenimą čia, savoje šalyje, ar geresnį uždarbį emigracijoje.
-Kuo pradžiuginsite savo lankytojus 25-ojo gimtadienio proga?
-Ketvirtadienį Šiaulių „Laiptų galerijoje“ bus atidaryta išskirtinės Lietuvos asmenybės, žymaus scenografo ir tapytojo Adomo Jacovskio tapybos paroda.
A.Jacovskis yra menininkas, sugebantis sudėtingiausiame kūrinyje atrasti tą vieną mintį, vieną objektą, per kurį galima būtų kalbėti apie viską: egzistenciją, tragediją, kelionę, meilę ir pražūtį.
Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė įvardina A.Jacovskį kaip etapinę figūrą Lietuvos teatre, o jo darbus vadina šedevrais ir tvirtina, kad kiekvienas jų vertas atskiros studijos.
Menininkas yra sukūręs per 80 scenovaizdžių su garsiausiais mūsų režisieriais (Gyčiu Padegimu, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Jurašu, Rimu Tuminu ir kitais) visuose svarbiausiuose Vilniaus ir Kauno teatruose bei yra kūręs Reikjaviko, Rygos, Maskvos, Pekino, Geteborgo ir kituose užsienio teatruose.
