Ji pasidomėjo, kokie keliai veiklią jauną mamą, sportininkę atvedė į Kristiansundo ugniagesių komandą. Pasirodo, nei gyvendama Lietuvoje, nei atvykusi į Norvegiją D. Zapolskytė nesvajojo dirbti ugniagese.
Ji, kaip ir daugelis kitų Lietuvos merginų, turėjo stereotipą, kad tai ne gležnų merginų reikalas: „Tačiau vieną dieną, sėdint kavinėje, pravažiavo ugniagesių automobilis. Ir mano sesė, kuri dirba to paties miesto greitosios pagalbos skyriuje, sako: „Dalia, gal tu nori būti ugniagese? Pirminė mano reakcija buvo neigiama: „Ką aš ten veiksiu? Juk tai vyriška sritis.“
Tačiau, pasak jos, Norvegijoje lygybė įvairiose profesijose yra netgi skatinama, todėl nusprendė pabandyti. Išlaikiusi atrankos testą, kuris yra vienodas tiek vyrams, tiek moterims, ir kuris susideda iš kelių dalių – fizinio ir psichologinio pasirengimo, gavo laikinąjį darbo kontraktą. „Iš 16 laikiusiųjų teigiamą įvertinimą gavo 5, iš jų buvo dvi merginos,“ – sakė ugniagesė.
Pasak D. Zapolskytės, atėjusi dirbti ji buvo sutikta labai šiltai. „Visi paslaugūs ir pagarbūs, nebuvo smerkiančių žvilgsnių ar pašaipių komentarų. Bet tuo pačiu bendradarbiai ir nesielgia su manimi kažkaip kitaip. Nėra perdėtai paslaugūs ar globojantys, aš jiems tokia kaip ir jie,“ – sakė ugniagesė.
Darbo sąlygos, D. Zapolskytės teigimu, yra tikrai geros, labai patogus darbo grafikas – yra dieninė pamaina, kuri prasideda 8 val. ir baigiasi 17 val., yra naktinė pamaina, kuri prasideda 17 val. ir baigiasi 8 val. ryto, ir yra savaitgalio pamaina, kuri prasideda šeštadienio rytą ir baigiasi pirmadienį rytą.
„Darbo grafikas sudarytas visiems metams į priekį, tačiau yra galimybė pasikeisti su kolega. Budėjimo metu kiekvienas turime po savo atskirą kambarį, todėl galime gerai pailsėti. Turime puikias sąlygas sportuoti darbo metu“, – vardijo darbo gaisrinėje Norvegijoje privalumus Dalia.
„Mūsų miesto komandoje tu privalai mokėti viską – turėti vairuotojo pažymėjimą, kad galėtum vairuoti gaisrinį automobilį, mokėti dirbti aukštyje su virvėmis, valdyti komandai priklausančią valtį. Tačiau kiek kitaip yra didesniuose miestuose.
Pavyzdžiui, Osle, dirbti atliekant žvalgybą kenksmingoje aplinkoje galima tik 10 metų, didesni miestai turi ir savo narų gelbėtojų komandas.
Tarkime, jeigu kažkas skęsta mūsų teritorijoje, mes galime tą žmogų gelbėti tik tuo atveju, jeigu jis plūduriuoja paviršiuje, neturime teisės nerti gilyn, mes paprasčiausiai neturime tam įrangos, todėl jei situacija sudėtingesnė – turime laukti pastiprinimo iš Ålesund, už 150 km esančio miesto,“ – apie Norvegijos ugniagesių darbo specifiką pasakojo D. Zapolskytė.
Pasak jos, Norvegijos ugniagesiai išeina į pensiją sulaukę tokio pat amžiaus kaip ir visi kiti dirbantys asmenys, jokių nuolaidų ar lengvatų jie neturi.
Dabar didžiausias ugniagesės D. Zapolskytės noras yra gauti nuolatinį darbo kontraktą ir tobulėti profesinėje srityje.
