„Tai ne žaidimas, o beprotybė!
Ji prasidėjo Rusijoje, bet neturi sienų, nes išplito internetu.
Apie šį žaidimą kalba mano bendraamžiai Ukrainoje, Latvijoje, Kazachstane, Baltarusijoje. Turiu draugę Amerikoje – ji irgi žino ir apie tai kalbėjosi su bičiule Japonijoje.
Žaidimo kurstytojų jau atsirado ir Lietuvoje. Daugiausia tai – kompleksuoti jaunuoliai, kurie prie kompiuterio pasijunta visagaliai ir verčia paauglius, vaikus atlikti pavojingas užduotis.
Bet yra ir suaugusiųjų – tokie gali giliai įklampinti“, – „Lietuvos rytui“ ryžosi kalbėti Marta, kuri buvo patekusi į tokių sadistų spąstus.
Gimnazistė vėl spinduliuoja gyvenimo džiaugsmu ir yra labai užsiėmusi – po pamokų skuba į būrelius, muzikos mokyklą. Šešiolikametė planuoja ateitį, turi svajonių ir tik likę randai išduoda, kokių kančių ji neseniai patyrė.
„Šį žaidimą sukūrė tikri bepročiai! Jie aukų nepaleidžia – neleidžia išsimiegoti, nuolat gąsdina. Vaikai, paaugliai išsigąsta ir paklūsta. Bet tie, kurie žaidžia, privalo suvokti, kad niekas neturi teisės versti jų žalotis ar nutraukti gyvenimą“, – kalbėjo vilnietė Marta.
Mergina parodė žurnalistei šokiruojančią nuotrauką – jos kairę ranką vagojo daug randų, o šalia juodu rašalu buvo parašytas eilėraštis apie banginį: „Mėlynasis bangini (...) pasiimk mane kartu. Nusivesk į tylų namą. Čia gyventi nebegaliu.“
Marta – viena iš būrio mūsų šalies paauglių, kuriuos buvo įtraukęs tariamas žaidimas. Lietuvoje jau pradėta daugiau kaip 10 ikiteisminių tyrimų dėl nepilnamečių kurstymo žalotis ir nusižudyti.
Kai kuriuos tyrimus policija buvo atsisakiusi pradėti, o veikti ėmė tik primygtinai reikalaujant vaiko teisių apsaugos specialistams. Jie įsitikinę, kad būtina tokius atvejus tirti, viešinti ir aiškinti apie pavojų, o ne apsimesti, kad nieko nevyksta.
Nėra žinoma, kiek iš viso jaunų žmonių žalojosi dėl „Mėlynojo banginio“. Dauguma jų, kaip ir gimnazistė Marta, apie tai vengia prasitarti tėvams. Vilnietė nenori jų skaudinti.
Kas tie virtualiajame pasaulyje tūnantys sadistai ir kodėl jie verčia aukas žiauriai žalotis ir net pasikėsinti į gyvybę? Atsakymų į klausimus, dėl kurių nerimauja ir daugelis tėvų, mokytojų bei vaiko teisių apsaugos specialistų, „Lietuvos ryto“ žurnalistė ieškojo internete ir kalbindama jaunuolius, susidūrusius su „Mėlynuoju banginiu“.
Šokiruoja ir jų pasakojimai, ir virtualiame pasaulyje sklindantys jaunų žmonių žalojimosi bei savižudybių vaizdai.
Pasirodo, šiurpius vaizdus platinantys apsukrūs veikėjai siekia surinkti kuo daugiau peržiūrų ir susižerti nemenkas sumas. Taigi tariamas žaidimas sadistams tampa pasipelnymo šaltiniu.
Bedarbis veikė internete
„Mėlynojo banginio“ virusas pradėjo plisti per rusų socialinį tinklą „VKontakte“, turintį ir anglišką versiją. Šis tinklas buvo pasirinktas neatsitiktinai – juo naudojasi milijonai vartotojų visame pasaulyje.
Tariamą žaidimą kūrė Rusijos pilietis 21 metų Filipas Budeikinas, turėjęs Lapino slapyvardį, o jam talkino Filipas Čelovas, pasivadinęs Banginių Jūra, ir dar dešimt bendrininkų.
F.Budeikinas – iš Solnečnogorsko rajono šalia Maskvos. Jis turi virėjo diplomą, bet pastovių pajamų negaudavo, vertėsi sunkiai. Nevykėlis buvo susikūręs visai kitokį virtualų gyvenimą – su daugybe draugų ir net mylima mergina, su kuria nebuvo susitikęs.
2015 metais jis su sėbrais internete sukūrė vadinamąsias „mirties grupes“ – puslapius, kur dėdavo šiurpius, savižudybes kurstančius įrašus. Vėliau buvo sukurtas tariamas žaidimas su užduotimis.
Šie rusai į „Mėlynojo banginio“ pinkles pakliuvusius jaunuolius vertė atliktas užduotis fotografuoti, filmuoti ir įrašus siųsti jiems.
Mėgdžioja suimtą sadistą
Praėjusių metų lapkričio 15-ąją pareigūnai įsiveržė į F.Budeikino namus. Į budelio vaidmenį įsijautęs jaunuolis slėpėsi už sofos. Dieną prieš sulaikymą jis buvo įsidarbinęs statybose elektriku.
Teismas leido sadistą suimti, jis kaltinamas pastūmėjęs mažiausiai 15 paauglių žalotis ir žudytis. Manoma, kad aukų gali būti per 100.
Kiek tiksliai nepilnamečių buvo įtraukta į žaidimo pinkles, tyrėjai dar aiškinasi. Tai nelengva, nes gudrus sadistas ir jo parankiniai liepdavo aukoms po kiekvienos užduoties ištrinti visas žinutes.
Tardymo izoliatoriuje atsidūręs F.Budeikinas tyrėjus tikino, kad vaikystėje jį mušdavo brolis. Šiurpius puslapius internete jis neva kūrė tik dėl populiarumo – siekdamas pritraukti kuo daugiau lankytojų.
Suėmus sadistą žaidimas aprimo, bet nesiliovė, atsirado jo sekėjų. Pajutę, kad galima pasipelnyti, anoniminiai stebėtojai toliau viliojo patiklias aukas į „Mėlynojo banginio“ nasrus.
Nori apsaugoti bendraamžius
Internete paplitus pražūtingam žaidimui atsirado jaunuolių, kurie užsimojo atskleisti jo kurstytojus. Jaunuoliai įsitraukdavo į žaidimą, išviliodavo į dienos šviesą vadinamąjį kuratorių, jį nufilmuodavo ir įrašą paskelbdavo internete. Kartais jį dar ir prilupdavo.
Bendraamžius nuo pavojingo žaidimo bando gelbėti ir vilnietė Marta, kurią sadistai daug dienų vertė vykdyti užduotis.
Vakarais prie kompiuterio gimnazistė naršo internete ir ieško galimų „Mėlynojo banginio“ aukų – stengiasi paauglius įspėti, sustabdyti nuo pražūtingo žingsnio, įkalbinėja nesivelti į šį žaidimą.
Per savaitę merginai parašo daugiau kaip 30 jaunuolių, kurie nori žaisti.
Todėl Marta gali paprieštarauti tiems, kurie tvirtina, kad mūsų šalyje „Mėlynojo banginio“ pavojaus nėra.
„Apie tai būtina kalbėti, nes žaidžia ne tik paaugliai.
Neseniai jauna moteris socialiniame tinkle parašė, kad nori įsitraukti į žaidimą. Jos profilyje mačiau įkeltas nuotraukas su vyru ir apie 3–4 metų sūneliu. Ji turi gražią šeimą. Pabandžiau ją atkalbėti nuo šios beprotybės, bet moteris atkirto: „Tai ne tavo reikalas!“ Ji internete ieškojo kuratoriaus“, – pasakojo Marta.
Suradusi asmenį, kuris nori pradėti žaisti arba jau yra įsitraukęs į žaidimą ir save žaloja, gimnazistė įspėja ir policiją – nusiunčia nuorodą į jo profilį.
Tačiau Marta pastebėjo, kad kai kurie nepilnamečiai ir toliau nesustoja, todėl jai susidarė įspūdis, kad policijos pareigūnai neskuba reaguoti.
Vilnietė ryžosi „Lietuvos rytui“ atskleisti, kaip pateko į sadistų pinkles ir kaip ištrūko.
Mergina tikisi, kad jos atvirumas sustabdys tuos, kurie nori žaisti, ir paskatins tėvus daugiau kalbėtis su vaikais.
Siuntė žiaurius vaizdus
– Marta, kodėl jūs žaidėte „Mėlynąjį banginį“? – paklausiau gimnazistės.
– Aš turiu draugų, kurie žaidė ir papasakojo man. Jiems – 16–17 metų, kai kurie – vilniečiai.
Kai draugai pradėjo kalbėti apie šį žaidimą, iš pradžių nekreipiau dėmesio. Bet kai mane užklupo problemos su tėvais, mokslais, panorau išbandyti. Aš bijojau tėvų – nenorėjau su jais kalbėtis.
Radau puslapį internete. Ten buvo daug niūrių nuotraukų ir vaizdo įrašų. Buvo klausiama, kas nori žaisti „Mėlynąjį banginį“.
Buvo paskelbta pirmoji užduotis – ant rankos nusipiešti banginį ir įkelti nuotrauką. Tie, kurie tai padarė, buvo įtraukti ir nebegalėjo nutraukti žaidimo.
Aš nusipiešiau banginį ir mane priėmė į žaidimą. Antroji užduotis – jį išsiraižyti. Ant kairės rankos išsiraižiau banginį skutimosi peiliuku. Nusiunčiau nuotrauką.
Trečioji užduotis – ranką prie venų perrėžti peiliuku, bet negiliai.
– Juk jums skaudėjo, kodėl save žalojote?!
– Tada nieko negalvojau, tiesiog man tai atrodė įdomu. Dabar kai susimąstau, man pasidaro gėda.
Į skausmą nereagavau ir todėl, kad blogai jausdavausi. Mane buvo apėmusi depresija – į ją įvarė kuratorius.
Kasdien turėdavau prisijungti prie savo puslapio internete 4 valandą 20 minučių ir gaudavau naują užduotį. Iš pradžių buvo lengva taip anksti atsikelti, nes vakare anksčiau eidavau miegoti.
Bet vėliau kuratorius ėmė versti mane vakarais su juo bendrauti, kartais – iki antros valandos nakties. Gal jis buvo ne vienas, o keli? Virtualiame pasaulyje to nematyti.
Man siuntė liūdnas dainas, vaizdo įrašus ir liepdavo žiūrėti.
Nuo tų filmų ir muzikos man pasidarydavo bloga.
Pasiekiau tokią būklę, kad nieko nenorėjau. Maniau, kad man depresija.
Grasino susidoroti su tėvais
– Ar bandėte pasitraukti iš žaidimo?
– Kai kuratorius pajusdavo, kad jaučiuosi geriau ir noriu palikti žaidimą, jis imdavo mane spausti, be paliovos rašyti.
– Kodėl apie tai nepasakėte kam nors iš artimųjų?
– Viena užduočių po penkių dienų – likusias 45-ias su niekuo nebendrauti.
Kuratorius man parašė, kad kiti žmonės man nėra reikalingi, visi manęs nekenčia. Ir kad neva turėčiau džiaugtis tuo, kad bent vienas žmogus – jis – su manimi bendrauja. O būdavo, kad jis visą dieną man rašydavo.
Mokykloje lioviausi bendrauti – sėdėdavau ir tylėdavau. Mane nusiuntė pas psichologę, bet su ja taip pat nekalbėjau.
Su tėvais kalbėdavau tik „taip“ arba „ne“.
– Ar turite išsaugojusi susirašinėjimą?
– Kuratoriaus sąlyga buvo tokia: kiekvieną dieną po susirašinėjimo turėdavau ištrinti visas žinutes. Jis sakė, kad taip pat ištrina. Kuratoriai nenori, kad liktų įrodymų.
– Kokių dar užduočių gavote?
– Turėjau užlipti ant pastato stogo, sėdėti ant jo krašto, žiūrėti žemyn ir klausytis man atsiųstų liūdnų dainų – tada nejaučiau baimės.
Man nurodė apsirengti gotų stiliaus drabužiais, klausytis jų muzikos.
Dar liepė ant savo sienos socialiniame tinkle paskelbti „aš myliu banginius“, skelbti liūdnus eilėraščius – juos arba kuratorius atsiųsdavo, arba aš turėdavau sukurti tokį, kuris atspindėtų mano būseną.
Jis pagal tą eilėraštį suprasdavo, ar aš noriu tęsti, ar pradedu suvokti, kad tai neteisinga. Jei jis suprasdavo, kad aš jau nebenoriu, dar labiau stengdavosi mane prislėgti.
– Ar tas anoniminis sadistas jums grasino?
– Tai jis pradėjo daryti artėjant žaidimo pabaigai – po 35 dienų. Jis pradėjo rašyti, kad tėvai man nereikalingi, kad galiu ir be jų apsieiti. Esą jeigu aš nevykdysiu toliau užduočių, tada jie nužudys mano tėvus. Aš išsigandau.
Kai man davė paskutinę – 50-ąją – užduotį ir liepė nusižudyti, aš nenorėjau paklusti.
Tada jie parašė, kad žino mano internetinį IP adresą. Buvau labai išsigandusi, nervai įtempti.
Aš myliu savo tėvus ir nenorėjau, kad jiems kas nors atsitiktų. Nežinojau, ką daryti. Buvau pasiruošusi nusižudyti, bet paskutiniu momentu, apimta streso, parašiau draugui.
Jis atsakė: „Ką tu darai?!“ Draugas patarė ištrinti savo puslapį ir daugiau neprisijungti. Aš taip ir padariau. Tada jie pradėjo rašyti ir grasinti mano draugams – kad sulaužys koją, nušaus.
Jie per draugus norėjo pagąsdinti mane. Draugai išsigando ir prašė manęs nevelti jų į šį reikalą.
– Kaip jie surado draugus?
– Manau, iš nuotraukų – pamatė, su kuo dažnai bendrauju. Bet mano tėvams jie nerašė – suprato, kad suaugę žmonės gali kreiptis į policiją.
– Ar dar yra tie puslapiai internete ir socialiniai profiliai, iš kurių jums rašė?
– Tie puslapiai ir profiliai užblokuoti, bet atsirado naujų. Tinklo „VKontakte“ administratoriai neseniai sukūrė programą, kuri automatiškai blokuoja puslapius, kuriuose atsiranda žaidimo raktažodžių. Sadistai aukų ieško kituose socialiniuose tinkluose.
Atskleidžia savo skaudulius
– Jūs viena pirmųjų sukūrėte puslapį internete lietuvių kalba ir įspėjote apie „Mėlynojo banginio“ pavojų. Kas jums rašo?
– Taip, aš suvokiau, kur buvau įsivėlusi, – dabar jau nenoriu atsisakyti savo ateities, noriu gyventi toliau. Todėl ir kitiems apie tai nuolat kalbu.
Kai tik sukūriau „Facebook“ puslapį, man parašė išsigandęs vaikinas. Jis papasakojo, kad yra įtrauktas į žaidimą, kad jam grasinama ir verčiama nusižudyti. Jis man atsiuntė tas žinutes.
Grasinimų sulaukė ir jo draugai. Aš tą vaikiną pasistengiau nuraminti, kad tai nėra pasaulio pabaiga ir kad yra išeitis. Aš patariau jam, kad apie grasinimus pasakytų tėvams, nes tai nėra juokai. Jis padėkojo ir vėliau man parašė, kad kreipėsi į policiją.
Mane suranda nemažai paauglių, kurie nori žaisti, bet yra ir dvidešimtmečių, kurie nemato gyvenimo prasmės. Aiškinu jiems, kad gyvenimas – vertingiausia dovana. Jeigu žmogus manęs neklauso ir aš matau, kad negaliu jo sustabdyti, nusiunčiu susirašinėjimų kopijas policijai.
Neseniai man parašė devyniolikametė – jai sugebėjau padėti. Ji pasiguodė, kad neturi draugų, jaučiasi negraži, negali susirasti vaikino, sulaukia įžeidinėjimų.
Pradėjome bendrauti ir ji pažadėjo, kad nesivels į žaidimą.
Pastebėjau, kad atsirado apie 10–11 metų vaikų, kuriems trūksta dėmesio, – jie apsimeta kuratoriais ir rašinėja savo bendraamžiams, ragina žaisti.
– Kokias priežastis, stumiančias į žaidimą, nurodo jauni žmonės?
– Jie man guodžiasi, kad jaučiasi nesuprasti, nereikalingi, yra neįdomūs, nesulaukia paguodos iš tėvų.
– Ar tarp klasės draugų yra susidomėjusių šiuo žaidimu?
– Yra tokių, kurie juokaudami rašinėja kuratoriams.
Bet jie gali pakliūti į pinkles tokių žmonių, kurie moka manipuliuoti, turi psichikos problemų ir jaučia pasitenkinimą, kai sukelia skausmą kitiems. Tada mano bendramoksliai gali įklimpti. Dėl to aš jaudinuosi.
– Kaip tėvams atpažinti, kad jų vaikas žaidžia?
– Patarčiau patikrinti, ar nėra randų. Vaikas gali ne tik vengti bendrauti, bet ir mažiau valgyti, daug laiko praleisti prie kompiuterio, ankstų rytą prisijungti prie savo puslapio.
Voratinklis driekiasi per visą šalį
Ikiteisminiai tyrimai dėl kurstymo nusižudyti yra pradėti Panevėžyje, Alytuje, Šilalėje, Utenoje, Raseiniuose, Marijampolėje, Klaipėdoje, Kaune.
Kovo 20-osios rytą Alytaus policijos pareigūnams pavyko laiku užkirsti kelią tragedijai – aštuntokė ketino nusižudyti. Sužinojusios apie merginos ketinimą jos draugės skubiai pranešė mokyklos darbuotojai, kuri paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Paauglei medikai suteikė psichologinę pagalbą.
Kovo 29 dieną į pareigūnus kreipėsi panevėžietė, kad jos 15-metis sūnus žalojosi ranką.
Balandžio 6-ąją ikiteisminį tyrimą pradėjo Marijampolės apylinkės prokuratūra. Moksleivis (gim. 2005 m.) prie namų bandė pasitraukti iš gyvenimo – jį išgelbėjo brolis. Tiriami kompiuteriai mokyklos informatikos klasėje ir rasti prisijungimo prie žaidimų kodai. Paauglys auga socialinės rizikos šeimoje, namuose kompiuterio neturi. Medikai kol kas neleido paauglio apklausti.
Balandžio 14-ąją ikiteisminis tyrimas pradėtas Kaune – tame mieste gyvenanti mergaitė žalojosi du kartus.
Drąsina vaikus kalbėtis su suaugusiaisiais
Jurgita Smiltė Jasiulionė
Vaikų linijos psichologė
„Kai paplito informacija apie savęs žalojimą skatinantį tariamą žaidimą, vaikai pradėjo apie tai kalbėti, skambinti ar rašyti į Vaikų liniją. Nors tikslaus gautų skambučių ar laiškų skaičiaus šia tema neturime, pastebėjome, kad nuo kovo mėnesio išaugo vaikų susidomėjimas šia tema.
Dažniausiai vaikai skambina norėdami gauti daugiau informacijos apie šį žaidimą – klausinėja, ar tai pavojinga, ar tai tikrai vyksta. Kartais jie juokauja šio žaidimo tema. Pasitaiko ir tokių, kurie pasakoja apie tai, kad patys žaidžia ar pažįsta kitus, kurie save žaloja.
Jei pokalbio metu kyla įtarimų, kad dėl žalojimosi vaiko sveikatai ar gyvybei gresia pavojus, tokius vaikus nukreipiame į Bendrąjį pagalbos centrą arba sujungiame su Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistais.
Svarbiausia žinutė, kurią siunčiame vaikams, – tai nėra žaidimas. Skatinti kitą žaloti save yra nusikalstama veikla, todėl drąsiname vaikus apie tokias situacijas pranešti šalia esantiems suaugusiesiems.“
