Ir ne bet kokį paminklą, o keturių su puse metro aukščio iš granito iškaltą Vytauto Didžiojo skulptūrą“, – apie Šatrijos kalno prieigose iškilusį paminklą neslėpdamas pasididžiavimo jį pastačiusiu kraštiečiu portalui lrytas.lt pranešė vienas Luokės (Telšių r.) gyventojas.
Įspūdingo dydžio, dvylika tonų sverianti Vytauto Didžiojo skulptūra praėjusią savaitę iškilo Pašatrės dvaro teritorijoje, vos keli šimtai metrų nuo Šatrijos kalno.
Žemaitijos krikšto 600 metų sukakčiai paminėti skirtą monumentą pastatė ne valdžios atstovai, o patriotinius jausmus puoselėjantis ūkininkas 63 metų Vytautas Kondratas.
Savo lėšomis kraštui svarbią datą įamžinti nusprendęs V.Kondratas paminklą pastatė savo žemėje.
Ant kalvos stovintis paminklas yra gerai matomas į Šatrijos kalną traukiantiems turistams.
Šovė mintis pastatyti paminklą
„Esu superpatriotas ir supernacionalistas. Už Lietuvą atiduočiau viską.
Kai sužinojau apie Vokietijos archyve rastą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, labai susigraudinau, net ašaros ėmė byrėti.
O apie paminklą Vytautui Didžiajam iš pradžių negalvojau.
Artėjant Žemaitijos 600 metų krikšto jubiliejui pamaniau, kad šią sukaktį reikėtų kaip nors įamžinti.
Tariausi su šviesaus atminimo Telšių rajono meru Vytautu Kleiva, Telšių vyskupu Jonu Boruta.
Iš pradžių buvo kilusi mintis pastatyti koplytstulpį ar kokią koplytėlę. Mintis, kad Žemaitijos krikštą galėtų įprasminti paminklas Vytautui Didžiajam, man šovė netikėtai“, – portalui lrytas.lt sakė šią idėją įgyvendinęs ūkininkas.
Pavyko įsigyti granito luitą
Pasak V.Kondrato, Šatrijos kalnas buvo vienas didžiausių pagonybės židinių Žemaitijoje. Pagal vieną padavimą, čia su Jogaila atvykęs Vytautas Didysis užgesino vaidilučių kūrentą ugnį ir pastatė kryžių.
„Iš pradžių planavau pastatyti Vytauto Didžiojo biustą, bet vėliau pakalbėjęs su bendraminčiais apsisprendžiau, kad reikėtų ne biusto, o paminklo.
Pažįstama vilnietė Nijolė Džiautienė mane supažindino su skulptoriumi, Lietuvos nacionalinės premijos laureatu Antanu Kmieliausku, kuris prasitarė žinąs, kad dailininkų dirbtuvėse jau seniai guli didžiulis granito luitas.
Aš susisiekiau su šio akmens savininku. Pakalbėjome, tačiau su pinigais tuomet buvo striuka, tai sandoris užsitęsė, pinigų teko skolintis.
Akmens pirkimo dokumentus sutvarkėme jau savininkui susirgus ir atsigulus į ligoninę. Įsigijęs akmenį paminklui po kelių dienų sužinojau, kad jį pardavęs žmogus ligoninėje mirė“, – sakė V.Kondratas.
Statulą iškalti užtruko
Iškalti Vytauto Didžiojo statulą pasišovęs skulptorius A.Kmieliauskas iš pradžių nulipdė kūrinio maketą.
„Man jis patiko. Bet lipdyti statulą iš molio ir kalti ją iš granito ne tas pat. Statulą iškalti užtruko vos ne pusmetį.
Supratau, kad Žemaitijos krikšto jubiliejui pastatyti Vytauto Didžiojo statulos nesuspėsiu.
Skulptorius mane nuramino – patarė neskubėti, geriau iš anksto paruošti tvirtą pamatą 12 tonų sveriančiai skulptūrai.
Aš menininko patarimo paklausiau – nusprendžiau, kad skuba čia bus ne į naudą“, – prisiminė V.Kondratas.
Nusprendė statyti savo žemėje
Paminklą Vytautui Didžiajam pastatyti užsimojusiam ūkininkui teko pasukti galvą ir kaip šią keturių su puse metrų ilgio granitinę skulptūrą parsivežti iš menininko dirbtuvių ir kur ją pastatyti.
„Maniau, kad skulptūra geriausiai atrodytų ant Šatrijos kalno. Dėl to prašiau ir vyskupo J.Borutos užtarimo, bet ten statyti paminklo man niekas neleido.
Gavau pasiūlymų paminklą statyti Šatrijos kalno papėdėje. Ten turiu savo žemės, bet pasvarstęs supratau, kad pakalnėje stovintis paminklas Vytautui Didžiajam sumenks.
Galiausiai nusprendžiau jį pastatyti ant kalvos prie Pašatrės dvaro, vos keli šimtai metrų nuo Šatrijos kalno.
Per 12 tonų sveriančią skulptūrą man savivarčiu parvežė ūkyje talkininkaujantis vairuotojas. Kad skulptūra nenukentėtų, vežant ji buvo paguldyta ant smėlio“, – sakė V.Kondratas.
Teko sukti galvą dėl užrašų
Parsivežus skulptūrą ūkininkui kilo klausimų, ką užrašyti ant postamento.
Dėl užrašų V.Kondratas konsultavosi ir su vyskupu J.Boruta, ir su istoriku Alfredu Bumblausku, bet galiausiai paklausė Petro Auštrevičiaus pasiūlymo nedaugžodžiauti ir postamente iškalti tik: „Vytautui Didžiajam, Žemaitijos krikštytojui“.
Ilgai V.Kondratui galvą teko pasukti ir dėl užrašo kitoje postamento pusėje.
„Žodis „fundatorius“ man rėžė ausį. Galvojau, kuo jį pakeisti. Labiausiai patiko skulptoriaus A.Kmieliausko pasiūlytas žodis „sumanytojas“. Taip ir užrašėme“, – paaiškino V.Kondratas.
Į artimųjų užuominas dėmesio nekreipė
Paklaustas, kiek jam kainavo paminklo pastatymas, V.Kondratas nebuvo linkęs atvirauti: „Galiu pasakyti – tikrai ne šimtus tūkstančių. Tikslios sumos įvardyti negaliu, nes dar turiu ir skolų. Bet ne tai svarbiausia.“
Paminklo sumanytojas sakė, kad jam įstrigo skulptūrą iškalusio A.Kmieliausko pasakyti žodžiai: „Tai geriausias mano kūrinys. Labai dėkingas, kad leidote tą idėją įgyvendinti.“
Kaip V.Kondrato užmojį pastatyti Žemaitijos krikšto jubiliejui skirtą paminklą įvertino jo artimieji?
„Neslėpsiu – artimieji man ne kartą sakė, kad tuos paminklui skirtus pinigus buvo galima ir kitaip panaudoti. Bet aš į tas kalbas dėmesio nekreipiau.
Esu užsispyręs, gal net diktatoriumi mane artimieji galėtų pavadinti, bet nieko nepadarysi. Nebūdamas diktatorius – tų idėjų neįgyvendinsi“, – juokėsi V.Kondratas.
Iš pirmosios santuokos V.Kondratas turi du sūnus, su antrąja žmona augina tris dukteris ir vieną sūnų.
Meilę Tėvynei įskiepijo tėvai
Žemaitijos krikšto sukakčiai paminklą pastatęs ūkininkas sakė, kad tikėjimą, kaip ir meilę Lietuvai, jam įskiepijo tėvai.
„Gimęs Sibiro speiguos – nepamiršau Lietuvos“, – taip pasakojimą apie save pradėjo V.Kondratas.
Telšių rajone ūkininkavę Vytauto tėvai Vladislovas ir Zofija Kondratai į Krasnojarsko kraštą (Rusija) buvo ištremti 1951 metais.
„Nors tėvai teturėjo 16 hektarų žemės, tačiau pateko į tremtinių sąrašus.
Gal tam įtakos turėjo ir tėvo brolio pasitraukimas į mišką, nors mūsų šeimos ryšių su rezistentais sovietinis saugumas neįrodė.
Galbūt tėvai buvo išvežti, nes sovietų valdininkams reikėjo vykdyti trėmimo planą.
Kad ir kaip ten buvo, šeima atsidūrė svetimame krašte.
Aš buvau mažiausias vaikas šeimoje. Kai gimiau, mamai buvo 45-eri, o tėvui – 50 metų.
Nors gimiau Rusijoje, tėvai mane pavadino Vytautu. Kodėl jie man davė tokį vardą, taip ir nepaklausiau.
Nors po to man magėjo sužinoti, kodėl gavau Vytauto vardą, tai liko paslaptimi. Mano tėvai jau mirę.
Nebeturiu ir dviejų brolių bei sesers. Vienas brolis mirė po karo, kitas – Rusijoje, sesuo – čia, Lietuvoje. Gyvas liko vienintelis brolis 69 metų Valdas, kuris ūkininkauja čia, Luokėje“, – sakė V.Kondratas.
Mokinį traukė istorija
Iš tremties į tėviškę Kondratų šeima grįžo dar 1958 metais. Nors V.Kondrato tėvai vertėsi sunkiai ir gyveno nepasiturimai, vaikus stengėsi išleisti į mokslus.
„Buvau išdykęs, tačiau mokiausi gerai, todėl mokytojai man buvo atlaidūs. Labiausiai domino istorija.
Jau tada, gūdžiu sovietmečiu, būdamas paauglys, pasamprotaudavau, kad esame okupuoti ir kad Lietuvai reikia išsilaisvinimo sąjūdžio. Tokias kalbas išgirdę mokytojai perspėjo: „Liaukis, Vytautai.“
Baigęs mokyklą norėjau studijuoti teisę, bet man, tremtinių vaikui, ten kelias buvo uždarytas, tai įstojau į Lietuvos žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakultetą“, – sakė V.Kondratas.
Tapo stambiu ūkininku
Po studijų akademijoje įvairiose žemės ūkio įmonėse ir urėdijose dirbęs V.Kondratas prasidėjus M.Gorbačiovo „perestroikai“ nusprendė ūkininkauti pats.
„Tapau vienu pirmųjų Lietuvos ūkininkų. 1988 metais nusipirkau sodybą, išsinuomojau žemės, užsiėmiau avininkyste, dabar mano avių ūkis didžiausias Lietuvoje ir Baltijos šalyse.
Bandoje yra pusantro tūkstančio ėriavedžių, o kartu su ėriukais dabar turiu apie du su puse tūkstančio avių.
Žemę taip pat po truputį supirkinėjau ir dabar savo žemės turiu 500 hektarų“, – sakė V.Kondratas.
Ūkininko laimėjimus patvirtino ir ant kambario sienos pakabinti diplomai, apie jį rašytų straipsnių iškarpos, V.Kondratui apdovanojimą teikiančio prezidento Valdo Adamkaus nuotrauka.
Prezidentas V.Adamkus V.Kondratą pagerbė ir apsilankydamas jo ūkyje.
Giminės šaknų ieškojo archyvuose
„Darbai darbais, bet žmogui reikia ir dvasinio peno. Imi gilintis į save, klausi savęs, kas tu toks, ką paliksi po savęs.
Man ilgai ramybės nedavė klausimas, kodėl man, Sibire gimusiam vaikui, tėvai davė Vytauto vardą. Gaila, kad toks klausimas kilo jau po tėvų netekties. Jų jau nebepaklausiu.
Bandžiau svarstyti, savo giminės šaknų ieškojau ir archyvuose. Paaiškėjo, kad mūsų giminės Rusijos valdžia niekada nemėgo.
Taip, pasirodo, buvo ir caro laikais, ir sovietmečiu“, – savo įžvalgomis pasidalijo V.Kondratas.
Dėmesys istorijai ūkininką paskatino imtis Pašatrės dvaro sodybos atstatymo.
Dvarą nupirko švedams iš panosės
Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose dar 1584 metais paminėtu Pašatrės dvaru V.Kondratas susidomėjo prieš keliolika metų plėsdamas savo ūkį.
„Pašatrės dvaro paveldėtoją pakalbinau parduoti man dalį žemės. Tas žmogus pasiūlė pirkti visą žemę su dvaro griuvėsiais.
Pinigų tokiam pirkiniui neturėjau, bet žmogus neskubino viską sumokėti iškart, tai susigundžiau tą dvarą su jam priklausančia žeme nusipirkti. Ir nepralošiau.
Vos spėjau sutvarkyti pirkimo dokumentus sužinojau, kad šiuo dvaru jau domisi švedų investuotojai, kurie dvaro griuvėsius nusižiūrėjo važiuodami į Šatrijos kalną.
Atsiskaitęs už pirkinį nusprendžiau dvarą prikelti – jį rekonstruoti ir čia įrengti motelį. Tačiau lėšų daug neturiu, tai rekonstrukcija vyksta ne taip spėriai, kaip norėtųsi. O čia dar ir tas paminklas Vytautui Didžiajam.
Šeima man sako, kad jau geriau savimi pasirūpinčiau, dantis susitvarkyčiau, o ne pinigus paminklams laidyčiau. Bet aš kitaip negaliu“, – atviravo V.Kondratas.
Paminklą šventins vasarą
Savo žemėje, Pašatrės dvaro teritorijoje, pastatytą paminklą Žemaitijos krikšto 600-osios metinėms paminėti V.Kondratas sakė ketinąs šventinti vasarą.
Ūkininko pastatytas paminklas Žemaitijos krikštytojui Vytautui Didžiajam taps įspūdingiausiu šiai iškiliai sukakčiai paminėti skirtu paminklu.
Valdžios iniciatyva Žemaitijos krikšto 600-osios metinės buvo paminėtos tik meninės plokštės atidengimu Telšiuose esančioje Žemaičių sienoje.
