Žaidimo scenarijus, regis, atitiko mūsų karinėse ir politinėse viršūnėse vyraujančią teoriją: esą jei rusai nuspręs ryžtis tokiai beprotybei kaip karas su NATO ir užpuls Lietuvą, jie pirmiausia mandagiai paskambins prie durų, atsiųsdami čia specialiųjų pajėgų būrelį.
Šįkart tariami žalieji žmogeliukai atstovavo neegzistuojančiai Udijos valstybei, bet po atakos paskelbė konkrečią – „Šalčininkų liaudies respubliką“.
Galima suprasti, jog scenarijaus autoriai tuo norėjo parodyti, kad prie atėjūnų pirmiausia prisidėtų Lietuvos lenkai ir rusai. Mat būtent šių mažumų lojalumas valstybei esą yra abejotinas.
Buvęs saugumo vadovas M.Laurinkus, bene vienintelis viešai pasipiktinęs tokiu scenarijumi, jį tiesiai pavadino viešu tautinių mažumų įžeidimu, kenkimu dialogo, integracijos ir pilietinės visuomenės politikai.
Tačiau pagrindiniams mokymų vairininkams Vidaus reikalų ministerijos vadovams tai, aišku, nerūpėjo.
Jie labiausiai apgailestavo, kad vietos gyventojai, pamatę nežinomus ginkluotus asmenis, neskambino numeriu 112, o užpulto komisariato policininkai, kurie nebuvo iš anksto perspėti apie mokymus, buvo nepasirengę, darė daugybę klaidų.
Bet čia kyla klausimų apie bene svarbiausią pavojų, kurį kėlė šie karo žaidimai: kas būtų buvę, jei kuris nors iš policininkų nebūtų paklausęs jau tik „šturmo“ metu nuskambėjusių įspėjimų, kas čia vyksta, arba tie įspėjimai būtų nuskambėję per vėlai; kas būtų buvę, jei gindamiesi pareigūnai būtų panaudoję tikrus ginklus?
Būtent apie tai kalbėjo (tiesa, tik pusbalsiu socialiniuose tinkluose) ir policijos atstovai, dėkoję likimui, kad neįvyko nelaimė.
Kažkodėl jie nutylėjo, kad Šalčininkų policininkai dar buvo ir viešai paniekinti.
Tuo metu premjero S.Skvernelio globojamam vidaus reikalų ministrui E.Misiūnui, atrodo, labiausiai rūpėjo kuo šauniau atrodyti televizijoje, kuriai buvo sudaryta galimybė šiuos „mokymus“ transliuoti kone tiesiogiai.
Dar vienas pavyzdys, kai politikams labiausiai rūpi pasireklamuoti, nepaisant nieko, – Seime kilęs vajus dėl dvigubos pilietybės.
Net 114 parlamentarų parašais parėmė užmojį įstatymu numatyti, kad Lietuvos pilietybę gali turėti NATO ir Europos Sąjungos šalių piliečiai, kurie yra išvykę iš tėvynės po nepriklausomybės atkūrimo.
Politikai aiškina taip norintys išsaugoti šaliai gausų tautiečių būrį, gyvenantį iš ES besitraukiančioje Jungtinėje Karalystėje, – esą šie žmonės sieks tos šalies pilietybės ir praras lietuvišką.
Rūpestį dėl tautos išlikimo ypač pakurstė viešojoje erdvėje vėl šmėžuojanti neslūgstančios, o tik augančios emigracijos tema.
Tad už konservatorių pasiūlytą įstatymo projektą mūru stojo ir premjeras S.Skvernelis, ir Seimo pirmininkas V.Pranckietis.
Jie net pareiškė, kad Seimas atmes prezidentės D.Grybauskaitės veto šiam įstatymui.
Mat šalies vadovė priminė tai, kas akivaizdu: Konstitucinis teismas jau seniai yra nustatęs, kad toks platus dvigubos pilietybės, kuri konstituciškai laikoma išimtimi, įteisinimas gali būti įvedamas tik referendumu.
Kad šis projektas prieštarauja Konstitucijai, taip pat neabejoja Seimo Teisės departamentas ir autoritetingiausi konstitucinės teisės specialistai.
Tačiau politikai vis vien su tuo nesutinka, priėmę įstatymą patys ketina kreiptis į teismą ir šūkauja, kad tautos vienybė – aukščiau už visokias konstitucijas.
Susidaro įspūdis, kad įstatymų leidėjai rimtai pasiryžę šią seną istoriją vėl panardinti į naują politinį ir teisinį jovalą.
