Z.Vaigauskas delsė atsistatydinti ne tik praėjusią savaitę iškviestas į Seimą, bet ir prieš pusmetį, sulaukęs daug kritikos dėl vėlavimo paskelbti balsavimo rezultatus ir kitų nesklandumų.
VRK pirmininkas tapo savotišku sąstingio simboliu, kai įvairaus rango valstybinių institucijų vadovai dešimtis metų sėdi tuose pačiuose krėsluose, lyg būtų į juos įbetonuoti.
Z.Vaigausko atvejis diskreditavo viešumo ir rotacijos principus – apie skaidrumą kalbėti mėgstantis veikėjas daugelį metų slėpė savo biografiją, kuri buvo paskelbta tik įpareigojus Vyriausiajai administracinių komisijai, o svarbų postą jis nekeičiamas užėmė net penkias kadencijas.
VRK vairininkui stigo ryžtingumo, kovojant prieš balsų pirkimą – skandalai subliukšdavo, atėmus mandatus iš pavienių Seimo narių, bet piktžaizdės nebuvo radikaliai operuojamos, numatant griežtesnę atsakomybę papirkinėtojams ir partijoms, nuolat įkliūvančioms dėl machinacijų.
Išeidamas Z.Vaigauskas paliks prisitaikėliškumo pėdsaką, lydintį jį nuo sovietinių laikų.
Moraliniu požiūriu toks žmogus negalėjo eiti svarbių valstybinių pareigų nepriklausomoje Lietuvoje bent jau tam tikrą laikotarpį, tačiau žlugus desovietizacijos idėjai uolūs tarybinės santvarkos tarnai nuo 1990 metų liko sėdėti įstaigų kabinetuose, raudonus ženklelius atlapuose pakeitę į trispalvius.
Tūkstančiai žmonių buvo priversti palankiai atsiliepti apie sovietinę sistemą, ir juos galima pabandyti jei ne pateisinti, tai nors suprasti – ne visi buvo tokie pasišventę laisvės idėjoms kaip Romas Kalanta, Nijolė Sadūnaitė ar arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Galima tik nusilenkti tokiems žmonėms, kaip poetas Justinas Marcinkevičius, kuris gūdžiu raudonmečiu parašė kai kuriuos kūrinius tų laikų dvasia, tačiau vėliau dovanojo nemirtingas eiles apie Lietuvą, buvo vienas ryškiausių laisvės šauklių Sąjūdžio laikais, o kruvinojo 1991 metų sausio dienomis meldėsi prie Aukščiausiosios Tarybos, savo ryžtu įkvėpęs tūkstančius piliečių.
Žmogaus poelgiai lūžio momentais atskleidžia jo tikrąjį veidą – jei dauguma Lietuvos gyventojų prieš 30 metų būtų tokie lūkuriuojantys prisitaikėliai kaip Z.Vaigauskas, vargu ar mes dabar turėtume laisvę.
Vilniaus aukštojoje partinėje mokykloje dėstęs Z.Vaigauskas 1988 metais pradėjo rašyti disertaciją apie svarbiausią Lietuvos nepriklausomybės duobkasį, SSRS diktatorių Josifą Staliną.
Žmonės šalyje verkdami iš džiaugsmo bučiavo lietuviškas trispalves, rinkosi į daugiatūkstantinius mitingus, o Z.Vaigauskas tuo metu Maskvoje rusų kalba raitė pagyras Sovietų Sąjungos kompartijai, „apsišvietusiems“ marksistams ir tarybiniam socializmui. Pasak būsimo Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, Stalinas turėjo blogų bruožų, nors jam valdant SSRS pasiekė įspūdingų ekonomikos laimėjimų, buvo sukurtas galingas karinis potiencialas.
1990 metų kovo 11-ąją skelbiant nepriklausomybę, Z.Vaigauskas toliau sėdi Maskvoje prie disertacijos, jo elgesys nesikeičia ir 1991-ųjų sausį, sovietų budeliams nužudžius 14, sužeidus apie 1000 laisvės gynėjų, protestuotojams prieš agresiją masiškai plėšant tarybinius pasus ir karinius bilietus.
1991 metų birželį SSKP Visuomeninių mokslų akademijoje apsigynęs disertaciją „J.Stalino darbo „Apie dialektinį ir istorinį materializmą“ socialinis-istorinis ir idėjinis kontekstas“, Z.Vaigauskas tapo Sovietų Sąjungos filosofijos mokslų kandidatu.
Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo perspektyvos tuo metu buvo labai miglotos – disertacijos autorius nusprendė tapti tarybiniu mokslininku, nes taip šilčiau, saugiau ir patogiau.
Po dviejų mėnesių Maskvoje žlugus rugpjūčio pučui ir nugriaudėjus tarptautiniam pripažinimui, Z.Vaigauskas pakeitė kailinius – diplomo neatsiėmė ir ėmė kopti karjeros laiptais laisvoje Lietuvoje, nors anksčiau laisvė jam vargu ar rūpėjo labiau nei šuniui penkta koja.
1991 metais Z.Vaigauskas tapo Demokratinės darbo partijos sekretoriato konsultantu, vėliau ėjo prezidento Algirdo Brazausko vyresniojo referento pareigas, o 1994 metais jis buvo paskirtas VRK pirmininku, kurios vairo nepaleidžia iki šiol.
Pats laikas tai padaryti dabar, nelaukiant nė dienos – bus mažiau bent vienu veikėju, svyravusiu lemtingu Lietuvai laikotarpiu.
