Kita vertus, nereikėtų labai stebėtis – dar neaišku, ar Kaune yra
daugiau šeimų, nukentėjusių nuo vadinamųjų telefoninių sukčių, ar
išlydėjusių artimuosius į užsienį ieškoti laimės.
Vakarėjant greta prekybos centro „Prisma“ Pramonės prospekte ratus suko
prašmatnus BMW Lenkijoje išduotu registracijos numeriu. Prie
automobilio vairo sėdintis barzdotas jaunuolis pravėręs langą kalbino
praeivius rusų kalba.
Vairuotojas tikino esantis gruzinas vadybininkas, Kaune besirūpinęs
itin kokybiškų virtuvei skirtų reikmenų paroda. Žinia priverčia suklusti
– neteko girdėti apie jokią prabangių virtuvės įrankių parodą, bet juk
negali žmogus visko žinoti. Galbūt tikrai vyko toks renginys.
„Po poros valandų iš Karmėlavos oro uosto išskrendu į užsienį, negaliu
rankiniame bagaže vežti peilių, todėl noriu juos parduoti labai
patrauklia kaina“, – drąsiai išpyškino užsienietis. Jo rankose –
blizgančio popieriaus lankstinukas, o pats nesustodamas bėrė
pagiriamuosius žodžius tariamai Šveicarijoje pagamintiems peiliams.
Jeigu tikėtume užsieniečiu, jais galima ne tik akmenį, bet ir deimantus
pjaustyti, o kad bet kuriai šeimininkei užteks šio pjaustymo įrankio iki
gyvenimo pabaigos, net nekyla abejonių. Patikėkime, galbūt tikrai yra
tokių stebuklingų gaminių.
Tik štai neaišku, kur vairuotojas dės kaimyninės šalies registracijos
numeriu pažymėtą BMW, jeigu jis jau išskrenda iš Kauno?
Vyras bandė aiškinti, kad tai – smulkmena, – paims draugas. Netrukus
aikštelėje pasirodė ir tamsaus gymio draugas. Jis sėdėjo prie gerokai
kuklesnio „Volkswagen“ vairo, tačiau taip pat aiškino išvykstantis ir
galintis pasiūlyti įsigyti labai pigių peilių.
Sunku patikėti, bet iš prekybos centro išėjusi porelė iškart susidomėjo
siūloma preke ir po trumpai užtrukusių derybų vyras buvo išsiųstas į
bankomatą atnešti pinigų. Kelios kupiūros atsidūrė BMW vairuotojo
piniginėje, o „amžinieji“ peiliai – pirkėjų automobilio bagažinėje.
Anksčiau panašių peilių įsigiję kauniečiai tikino, kad jais naudotis
nebegalima maždaug po 3 mėnesių, – jie tinka tik sviestui tepti.
Dar pikčiau sumokėjus už juos kelias dešimtis eurų. Nors kalbos apie šių
peilių šveicarišką kilmę prilygsta įtikinėjimui, esą kur nors prie Kauno
pilies buvo nusileidę ateiviai iš Marso, prekeiviai nesidrovėdami
skelbia įspūdingą pradinę kainą.
Aišku, ją nesunkiai galima sumažinti net kelis kartus. Panašiai kaip
Egipte ar Turkijoje. Pirkėjas džiaugiasi daug sutaupęs, tačiau net
neįtaria, kad net po derybų permokėjo porą kartų.
Kauno policijos pareigūnai puikiai prisimena, kad visai neseniai
atvykėliai iš Rumunijos arba kitose šalyse įsikūrę šios šalies
piliečiai jau siūlė įsigyti esą nepaprastai aukštos kokybės patalynės,
puodų ir net benzininių pjūklų.
Pastarieji paskutinį kvapą dažniausiai išleisdavo nespėjus nupjauti net
sutrūnijusios slyvos, o joks meistras nesiimdavo jų remontuoti, nes
tokio prietaiso tiesiog neįmanoma tinkamai suremontuoti.
Keista, kad kauniečių atmintis tokia trumpa. Jie tiki kuriamomis
istorijomis ir įsivaizduoja galintys nupirkti labai gerą daiktą už labai
mažą kainą. Taip gali nutikti tik tuomet, jeigu tas daiktas vogtas,
visos kitos versijos neteisingos.
Gerai, kad bent niekas nesiskundžia dėl tų pirkinių, nes dar tektų
leisti mokesčių mokėtojų pinigus tyrimui, kas prekiauja tuo šlamštu, ir
kaip už tai nubausti prekeivius.
O gal apgautiems naivuoliams tiesiog gėda prisipažinti, kad sukčiai vėl
buvo gudresni?
„Laikinoji sostinė“
