Bet „Lietuvos ryto“ žurnalistei pavyko paslaptį atskleisti – mūsų prezidentė atostogauja ne kur nors užsieniuose prie Komo ežero, bet atokioje viloje ant šaltos Baltijos kranto, aptvertoje aukšta 22 hektarų brangaus pajūrio pušyną juosiančia tvora.
Pasirodo, kartais visai nereikia net didelių žurnalistinių tyrimų – paslapties įminimas tau ant nosies. Tai yra – bevaikščiodama po Palangos pušyną nosimi įsibedžiau į žibančią prabangią, matyt, varinę lentą su užrašu: LEGENDINĖ PREZIDENTINĖ VILA. Štai kur nuo piliečių pavargusi slepiasi mūsų prezidentė!
Bet tuoj suburbėjo žurnalistinis klausimas – o kas tie kiti prezidentai, kas tie legendos? Gal čia slapta poilsiauti atskrenda Prancūzijos, Lenkijos, Suomijos prezidentai? Suomijos gal ne, jie patys ten turi daug miškų. O gal, o gal, net ištart baisu, net pats Rusijos prezidentas? Juk ankstesni Rusijos carai taip mėgo Pribaltiką. Net neįsivaizdavau, kad esu taip arti tiesos... Bet turėkit kantrybės.
Taip bespėliodama prieinu vartus. Jie atviri,bet kabo užrašas kad tik vilos svečiams su kortele. Aš teturiu tik vieno prekybos centro kortelę, bet surizikuoju įeiti. Sutvarkytu pušynu priartėju prie didžiulio pastato. Jis tikrai įspūdingas, tiktų prezidentams, monumentaliosios sovietinės statybos baisenybė. Turbūt dar ir todėl legendinis, – pamąstau, ir neapsirinku.
Nustembu, kad manęs iki šiol dar nesustabdė apsauga. Matyt prezidentės nėra, gal Vilniuje ar Briuselyje, – nusprendžiu, ir žengiu į vidų. Čia gražu ir prabangu. Blizga gal marmurinės grindys ir sienos, kabo paveikslai ir sietynai. Mane pasitinka du malonūs administratoriai.
– Kodėl ši vila prezidentinė ir legendinė? – klausiu jų.
Darbuotojai mielai paaiškina. Todėl,kad buvusi statyta atostogauti SSSR vadovams A.Kosyginui, L.Brežnevui, tik pastarasis jau nebepajėgęs atvykti. Bet kiti atostogavę su šeimom.
– Tai prezidentinė ir legendinė todėl, kad čia atostogaudavo Lietuvos okupantai ir smaugikai? – klausiu apstulbusi.
– Na taip,žmonės juk ir vadindavo brežnevine vila, o ir pastatas išliko kaip buvo, nenugriautas, naujieji savininkai restauruoja, prižiūri. Be to, čia atostogavo ir V.Landsbergis, ir R.Paksas, ir V.Adamkus.
– Tačiau V.Landsbergis niekad nebuvo prezidentas, R.Paksas atstatydintas prezidentas. Gal čia atostogauja prezidentė D.Grybauskaitė?
Pasirodo ,prezidentė čia niekada nesilankė. O jei būtų apsilankiusi, būtų nustebusi .Ir gal net supykusi. Privati vila apsitvėrusi net 22 hektarus valstybinio miško! Ką ten miško,pajūrio pušyno ,turbūt brangiausios valdiškos žemės Lietuvoje! Įdomu kiek milijonų už tai savininkai sumokėjo valstybei, nors nusipirkti valstybinio miško, o ypač pajūrio parko, turbūt neleidžia jokie įstatymai. Ką žino visi eiliniai Lietuvos piliečiai.
Į šį klausimą darbuotojai neturėjo atsakymo, o kas savininkai taip pat gerai nežinojo.
Tad aš patraukiau pasivaikščioti po 22 hektarų miško teritoriją. Ir pavargau, ir telefonas ėmė išsikrauti, bet visur atsiremdavau į aukštą aukštą tvorą, per kurią neįmanoma nei perlipti, nei po ja prašliaužti. Nei vieno net menkiausio plyšelio!
Pagaliau grįžau prie pastato ir už jo pamačiau takelį, vedantį tiesiai į paplūdimį. Štai kur mano išsigelbėjimas!
Pasijutau išskirtinė. Juk šiuo takeliu prieš 30 metų gal tik su chalatais eidavo 50 metrų prie jūros ir legendos, sovietiniai komunistų partijos vadovai, grožėdavosi užgrobtos Lietuvos gintariniu pajūriu, tik šaltose bangose nesimaudydavo, nes tam reikalui jiems buvo pastatytas legendinis baseinas su pašildytu Baltijos vandeniu.
Ir štai dabar aš, paprasta žurnalistė tuoj išeisiu iš tos legendinės prezidentinės vilos pro tuos pačius vartelius į laisvę.
Bet stop! Varteliai į paplūdimį užrakinti, kad ne bet koks Lietuvos pilietis nuo jūros įmaklintų į legendinę teritoriją. Pamatau netoliese kitus, klupinėju prie jų – ne, jie ir užrakinti, ir net viela apsukti. Žmonės, gelbėkit! Aš spąstuose, nes per vartus, pro kuriuos patekau, su vieno prekybos centro kortele taip pat vargu ar išeisiu. Ir teks man klaidžioti po 22 hektarų užtvertą valstybinį mišką, kol prasirausiu po gal 3 metrų aukščio tvora...
Pailsėjusi kitą dieną patraukiau toliau ieškoti Palangoje legendinių vietų. Suku Birutės kalno link. Juk čia, pasak legendos, o gal ir iš tikrųjų, palaidota kunigaikštienė Birutė, o 12 amžiuje jau stovėjusi pagonių šventykla. Nėra jokios lentelės, tik kukli medinė skulptūrėlė su užrašu „Tau, Birute“...
Tai gal tas papėdėje tvorele aptvertas ąžuolas legendinis ir prezidentinis, nes tikrai 1936 metais pasodintas prezidentui Antanui Smetonai,o po juo pakasta kapsulė su laišku ateities kartoms? Ne,jokio užrašo kad būtų prezidentinis ar legendinis...
Artėju prie Gintaro muziejaus, nors būtų malonu kad būtų pažymėta, jog tai yra nusavinti ar padovanoti šviesuolių grafų Tiškevičių rūmai. Ne,jie taip pat ne legendiniai, kur jau jiems iki sovietinių smaugikų! O rūmai galėtų būti legendiniai vien todėl, kad iš jų ne taip jau seniai kažkoks kaimo Jurgis sugebėjo pavogti didžiausią Saulės gintarą...
Pasirodo, visi Palangą garsinantys objektai yra tiek pat legendiniai kiek ir tas Senis Besmegenis, kurį dar spėjau nufotografuoti prie Gintaro muziejaus.
Tad apie ką šis mano rašinys? Ogi tik apie lietuvišką kuklumą...
