Kas būtų buvę, jei Vasario 16-osios Aktas Vokietijoje būtų buvęs aptiktas ne savaitės viduryje, o šiandien ar, tarkime, penktadienį vakare?
Akivaizdu, jog daugelis žmonių būtų pamanę, kad tai – Melagių dienos pokštas, o visuotinė euforija tautą ir politikus galbūt būtų užliejusi vėliau.
Apie tai kalbėjo ir pats sensacingo radinio autorius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius L.Mažylis. Jis prieš pat kelionę į Berlyną žmonai užsiminė, kad būtų kvailiausia, jeigu vieną svarbiausių šalies istorijos dokumentų rastų, pavyzdžiui, kovo 31-ąją.
Bet Aktas buvo rastas trečiadienį, tad Lietuva akimirksniu pasinėrė į patriotinės ekstazės sūkurį. Čia, ko gero, nepralenkiama buvo prezidentė D.Grybauskaitė, sveikinusi tautą ir L.Mažylį žibučių nuotraukomis, taip pat susisiekusi su Vokietijos kanclerės A.Merkel kanceliarija dėl Akto „grąžinimo“ Lietuvai. Daugeliui buvo nė motais, kad šis dokumentas buvo adresuotas tuometei Vokietijos valdžiai ir yra šios valstybės nuosavybė.
Tačiau Lietuva nebūtų Lietuva, jei čia neatsirastų tokių, kurie imtų garsiai abejoti, ar rastas dokumentas yra tikras, arba kitaip menkinti šio atradimo reikšmę.
O atviriausiai tai darė viešojoje erdvėje garsus istorikas A.Bumblauskas. Jis net keliskart pareiškė, kad nepasitiki tokiu niekam nežinomu „tipu“ kaip L.Mažylis, kuris, jei ką ir rado, tai galbūt ne originalą.
Vienas kitas istorikas, priklausantis tam pačiam akademiniam elitui, mėgino šiek tiek atvėsinti kolegą aiškindamas, kad visi signatarų 1918 m. vasario 16-ają parašyti dokumentai yra originalai tikrąja to žodžio prasme, ir sveikino L.Mažylį.
Tačiau čia pat kai kurie istorijos asai ėmė išvedžioti, kad aptiktas dokumentas, viena vertus, neturi didelės mokslinės reikšmės, o labiau emocinę, moralinę, todėl jo niekas ir neieškojo. Be to, esą ir ieškoti nebuvo įmanoma, nes tam valstybė neskyrė pinigų.
Šie argumentai, žinoma, gali kelti tik atlaidžią šypseną – kaip vienos pasakos lapės, nesugebėjusios pasiekti trokštamų vynuogių, paniekinamas purkštavimas, kad jos dar žalios.
Švelniai tariant, savotišką dalies garsių istorikų reakciją taip pat galima paaiškinti užgautomis asmeninėmis ir profesinėmis ambicijomis, kurias pakaitino ir sena trintis tarp Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų.
Akivaizdu, kad akademiniam istorikų elitui, ypač susikoncentravusiam Vilniuje, istorijos mėgėjas iš Kauno sudavė itin skaudų smūgį – greitai suradęs Nepriklausomybės Aktą Vokietijos diplomatiniame ministerijos archyve, kuris atviras visiems.
Beje, daugelis istorikų, kurie dabar mėgina teisintis, kaip toji nepasiekusi vynuogių pasakų lapė, pastaruoju metu kalbėjo, kad artėjant Vasario 16-osios šimtmečiui vis dėlto suras šį dokumentą. Tik jų akys krypo į kitą Lietuvos Tarybos nutarimo adresatą – Rusiją.
Netgi Lietuvos politikai buvo neseniai sulaukę raginimų imtis veiksmų, kad būtų suminkštintos Kremliaus valdovų širdys ir atvertos tenykščių archyvų durys.
Taigi dabar sunku nepasiduoti Melagių dienos svaiguliui ir pagundai pasidalyti sąmokslais kvepiančiomis teorijomis, kad tas „tipas“ L.Mažylis greičiausiai sugriovė gudriai parengtą kampaniją, užtat nenuostabu ir logiška, jog vadinamieji archyvų liūtai ėmė jį niekinti.
Penktadienį pasklido kalbos, kad žymiausi istorikai neva turėjo surengti net ne vieną, o kelis vis labiau sėkme dvelkiančius žygius į Maskvą ar kitur, kuriuos visus išsamiai ir iškilmingai būtų nušvietęs nacionalinis transliuotojas, o po tokių parengiamųjų darbų Aktas jų rankose būtų pergalingai sušvytėjęs 2018 m. Vasario 16-osios išvakarėse.
Gal ir už Akto suradimą ir pargabenimą į Lietuvą koncerno „MG Baltic“ pažadėtas milijonas eurų, kurį dabar kaip savą entuziastingai dalija visa tauta, buvo taikytas būtent tokiam scenarijui, kurį dabar vienu mostu sugriovė ne istorijos profesorius iš Kauno?
Jeigu iš tiesų taip buvo sumanyta, kaip dabar šnabždamasi istorikų bendruomenėje, dabar jau aišku viena – šventės akcentai bus kitokie.
Gal dabar nusileiskime ant pilko kasdienybės grunto ir pažvelkime į Lietuvos Tarybos įpėdinį Seimą. Ir pamatysime, kad balandžio 1-oji mūsų parlamente – toli gražu ne tik pirmoji ketvirtojo metų mėnesio diena.
Dalis politikos naujokų „valstiečių“, išdidžiai nešiojančių „profesionalų“ valdžios karūną, irgi primena atradėjus – tik, žinoma, ne tokius kaip L.Mažylis.
Štai garsioji Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė A.Širinskienė pasitelkusi virtualią paiešką „Google“ atrado, kad pernai kažkur kažkas parašė, jog šalia Santariškių klinikų yra įrengta sraigtasparnių, atgabenančių donorų organus, nusileidimo aikštelė.
Nors klinikų atstovai dievagojosi, kad tokia aikštelė neegzistuoja, ir prašė įsitikinti savo akimis, „profesionalė“ vis viena sukėlė ant kojų Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą, kad ji tą aikštelę aptiktų, o kartu surastų ir 1,7 mln. litų, kadaise esą skirtų tai aikštelei įrengti.
Kitas profesionalas vidaus reikalų ministras E.Misiūnas praėjusią savaitę atrado savo stalčiuje praėjusios valdžios paliktą siūlymą likviduoti prie ministerijos veikusią Sveikatos priežiūros tarnybą.
Šį pašvinkusį projektą Seimui pateikęs ministras nesugebėjo išaiškinti, kad tokia tarnyba jau seniai likviduota, o jos funkcijas vykdo kita institucija, tik įstatymais tai nereglamentuota.
Nepaisydamas to, Seimas po pateikimo pritarė, kad būtų įvykdyta jau įvykusi reorganizacija. Kuo ne balandžio 1-oji?
Vis dėlto kodėl išgirtieji profesionalai svaidosi beprasmiais užmojais arba traukia iš stalčiaus senienas?
Ar ne todėl, kad tikrų savų idėjų nėra, o vynuogės vis dar žalios?
Apžvalgininkas
