Trys milijonai eurų investicijų, penkiasdešimt darbo vietų, sutvarkyta aplinka, 700 tūkst. eurų vertės autobusų stotis, kuri atitektų Trakams. Visa tai gali paskęsti, kaip ne kartą jau skendo verslininkų pasiūlymai, dėl Trakų istorinio nacionalinio parko (TINP) direktoriaus Gintaro Abaravičiaus užsispyrimo.
D.Nedzinskas, kurio bendrovė „Trastas“ ketina pastatyti naują autobusų stotį, jau išleido šimtus tūkstančių eurų, bet išgirsta naujų TINP vadovo užgaidų ir vėl pakartotą „ne“.
– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su TINP direkcija? – „Lietuvos rytas“ paklausė D.Nedzinsko.
– Tai buvo prieš dvejus metus, kai Trakų rajono merė Edita Rudelienė kreipėsi į šalia autobusų stoties esančių sklypų savininkus, kviesdama dalyvauti rekonstruojant šį svarbų miestui objektą.
Šalia yra du sklypai, kur galima pastatyti stotį su visa infrastruktūra. Jų adresai – Vytauto gatvė 88 ir 90. Kiti du sklypai yra Bernardinų gatvėje.
Šiuo metu autobusų stotis įsikūrusi Vytauto gatvėje 90, o šios gatvės 88 sklypas tuomet priklausė prekybos tinklo „Rimi“ įmonei „Hakonlita“. Kadangi su šiuo prekybos tinklu aš jau buvau sudaręs sutartį, jo atstovai pranešė apie Trakų valdžios kvietimą suvienyti pajėgas atnaujinant stotį.
Kartu su „Rimi“ atstovais 2015 metų vasarą dalyvavau susitikime Trakų rajono savivaldybėje, į kurį atvyko ir G.Abaravičius. Mes pateikėme principinę užstatymo schemą.
Vytauto gatvės 88 sklypas patenka į Senamiesčio zoną, tad jame jokių statinių nenumatėme. Ten planavome tik trinkelėmis grįstą transporto priemonių stovėjimo aikštelę. Vytauto gatvės 90 sklypas nepatenka į Senamiesčio zoną, todėl jame matėme naują autobusų stotį su prekybos patalpomis, pėsčiųjų pasažu.
Iš Kultūros paveldo departamento (KPD) gavome atsakymą, kad nėra kliūčių Vytauto gatvėje 88 įrengti tik aikštelę, nekeičiant sklypo ribų, o Vytauto gatvės 90 sklype statyboms – žalia šviesa.
Tuomet kreipėmės į TINP direkciją, bet gavome neigiamą G.Abaravičiaus atsakymą. Jis nepritarė aiškindamas, kad Vytauto gatvės 88 sklypas yra sodybinio užstatymo. Ir ten esą galima tik atstatyti sodybą.
– Ar iš tiesų tame sklype būta sodybos?
– Taip, kai „Rimi“ prieš dešimt metų įsigijo tą sklypą, ten stovėjo medinis namas – ruberoidu apkalta trobelė iškrypusiais langais. Per gaisrą nudegė jos stogas. O pirmas statinys tame sklype – tik nuo 1948 metų.
„Rimi“ kreipėsi į TINP, direkcija leido tą statinį nugriauti.
Tai ir buvo padaryta, sodyba išregistruota iš Registrų centro, nes ji nebuvo vertybė.
Sulaukę skirtingų atsakymų iš dviejų institucijų kreipėmės į Kultūros ministeriją, kuri yra ir TINP, ir KPD steigėja.
2015 metų rudenį ministerijai surengus susitikimą, KPD specialistai pakartojo savo nuostatas, o viceministras Romas Jarockis paklausė G.Abaravičiaus, kokių sąlygų privalu laikytis, kad būtų leista įgyvendinti projektą.
Valdininkas atsakė, kad TINP direkcija norėtų kreiptis į KPD prašydama pateikti dar vieną raštą, kuriame būtų išdėstyta vienareikšmiška išvada, jog paveldosaugininkai nemato prieštaravimo tarp reglamentavimo dokumentų ir principinės schemos ir jiems pritaria.
Gavusi tokį raštą TINP direkcija esą nedarys kliūčių realizuoti principinės schemos sprendinius. Tai buvo užfiksuota susitikimo protokole.
– Vadinasi, kliūčių toliau įgyvendinti projektą lyg ir nebeliko?
– Ir mes taip manėme: atliksime namų darbus, ir viskas pajudės. Juo labiau kad TINP direkcija gavo KPD raštą, kuriame buvo aiškiai išdėstyta šios institucijos pozicija: jokie reglamentai nėra pažeidžiami, Vytauto gatvės 88 sklype gali būti stovėjimo aikštelė, o užstatymas – Vytauto gatvėje 90.
Kartu su savivaldybe įvertinome turtą, o Trakų rajono taryba patvirtino mainų sutartį, pagal kurią Vytauto gatvės 88 sklypas buvo iškeistas į dalį autobusų stoties statinio. „Trastas“ atidavė savo sklypą ir tapo 47 procentų autobusų stoties valdytoju. Taip įmonė tapo bendraturte su bendrove „Trakų autobusai“.
Mainų sutartyje buvo numatyta, kad „Trastas“ įgyja statytojo teises ir savo lėšomis atlieka visus tolesnius veiksmus. Rajono taryba taip pat patvirtino „Trastą“ kaip projekto iniciatorių, kad jis savo lėšomis galėtų atlikti bendrojo ir detaliojo planų korekcijas.
Mat bendrasis planas numatė tik infrastruktūros veiklą, o reikėjo numatyti ir dalį komercinės veiklos.
Pasisamdėme bendrovę „Urbanistika“, kuri ir buvo parengusi Trakų rajono savivaldybės bendrąjį planą. Specialistai korekciją suderino su visomis institucijomis, nė viena institucija nepareiškė jokių pastabų, tarp jų ir TINP direkcija.
Detalųjį planą rengėme pagal savo projektinius pasiūlymus, kurie, kaip minėjau, nesikeitė nuo pat pirmos dienos. Šį dokumentą suderino taip pat visos institucijos, kartu ir TINP.
Beje, sudarant mainų sutartį kažkas sandorį anonimiškai apskundė Generalinei prokuratūrai, Specialiųjų tyrimų tarnybai, Valstybės kontrolei, Konkurencijos tarybai. Esą mainų sutartis sudaryta neteisėtai, prieštarauja viešajam interesui, pažeidžiami konkurencijos įstatymai.
Visos institucijos tikrino, tačiau tolesnių tyrimų nepradėjo pasakiusios, kad viskas yra gerai.
Tad pateikėme projektinius pasiūlymus KPD ir TINP. KPD viską suderino, o iš TINP direktoriaus gavome raštą, kuriame buvo išvardyta vien krūva teisės aktų, o pabaigoje prierašas: „Atsižvelgiant į tai, nederiname.“ Ir jokių motyvų.
– Mėginote aiškintis, kodėl parko direkcija prieštarauja projektui?
– Buvome su G.Abaravičiumi susitikę – mėginome aiškinti, kad TINP direkcija neprieštaravo nei bendrajam, nei detaliajam planams, yra KPD išaiškinimas, protokolinis sprendimas, ant kurio šviečia ir parko direktoriaus parašas.
Į tai G.Abaravičius atsakė, kad protokolinis sprendimas ne įstatymas ir jo laikytis jis neprivaląs.
Gal kokios Afrikos šalies karalius taip ir gali pasakyti. Bet taip gali būti Lietuvoje, negalvojau.
– Daugiau kalbėtis su TINP vadovu nebebuvo prasmės?
– Šių metų sausio pabaigoje parašiau skundą Kultūros ministerijai, nurodžiau, kad kaip investuotojas turiu teisėtų lūkesčių. Kartu paprašiau, kad ministerija surengtų išplėstinį posėdį, kuriame pagaliau išsiaiškintume padėtį.
Sausio 30 dieną viceministro Renaldo Augustinavičiaus sukviestame posėdyje G.Abaravičius pareiškė, jog projektinių pasiūlymų direkcija nederina todėl, kad Vytauto gatvės 88 sklypas turi labai daug vertingų paveldosauginių savybių. Tai jis žinąs, turįs dokumentų.
Beje, praėjusių metų spalį paprašėme archeologų Gedimino Jonučio ir Lino Girlevičiaus tame sklype atlikti žvalgymus. Jų išvada buvo tokia: sklypas suformuotas iš suvežto grunto, jokio kultūrinio sluoksnio nėra.
Archeologai pateikė brėžinius, iš kurių matyti, kad prieš šimtą metų to sklypo išvis nebuvo.
Toje vietoje buvo pelkė. Tik tarpukariu ten žmonės supylė šiukšles ir suformavo sklypą.
Tad šnekėti, kad Vytautas ten girdė žirgus, kvaila.
Vis dėlto viceministras sutiko: jeigu G.Abaravičius turi įrodymų, juos privalo pateikti KPD vertinimo tarybai. Bet per nustatytą dviejų savaičių terminą jis tų įrodymų nepateikė. Kiek žinau, dokumentų nepristatė iki šiol. Kažin ar jis juos turi?
Bandydamas kapstytis iš padėties kultūros viceministrui pasiūliau kitą išeitį, nors man tai būtų nuostolinga.
Šalia Bernardinų gatvėje yra kiti du man priklausantys sklypai, nepatenkantys į Senamiesčio zoną. Tad sutikau juos panaudoti stovėjimo aikštelėms.
Jau atrodė, kad net G.Abaravičiui patinka toks pasiūlymas.
Nors tai nemažai kainuoja, vėl samdžiausi architektus ir perdarėme projektinius pasiūlymus.
Aš sutikau paaukoti du sklypus, kuriuos buvau numatęs viešojo maitinimo veiklai.
– Dabar jau tikėjotės pajudėti į priekį?
– Atiduodamas du sklypus taip tikrai maniau. Juolab ir KPD naujiems pasiūlymams neprieštaravo. Pateikėme juos G.Abaravičiui, bet netrukus sulaukėme skambučio – turime atvykti pasitarti.
Nuvykus į Trakus su pasiūlymus rengusiu architektu Justinu Žaliu G.Abaravičius iš po stalo ištraukė brėžinį, kuriame nurodytas taškas Aukštadvario gatvėje – neva vizualiai jis labai svarbus.
Mat žvelgiant iš šio taško mūsų planuojamas objektas, pasirodo, užstosiąs kalvos horizontą.
Mėginau paaiškinti, kad visi vizualiai svarbūs taškai yra numatyti Kultūros vertybių registre, o čia jų nėra. Artimiausi taškai – už 3–5 kilometrų! Ir jie – ne į autobusų stoties, o į bažnyčios pusę.
Supratau – direktorius užsispyrė. Jeigu neįvykdysiu, projektinių pasiūlymų patvirtinimo galiu nesitikėti. Vėl pasitelkiau architektų komandą, kuri išmatavo visus aukščius, sudėliojo taškus.
Paaiškėjo paprasta išvada: iš to taško, kurį nurodė G.Abaravičius, norint matyti kalvos horizontą, reikia nugriauti dabartinę autobusų stotį ir iškirsti visus medžius šalia Bernardinų gatvės. Nes kalvos aukštis yra 11 metrų, o medžių – 18 metrų.
– Tai kaip G.Abaravičius surado tą jam vizualiai vertingą tašką?
– Nežinau. Man tai panašu į blefą, kuris reiškė papildomas sąnaudas.
Galėčiau tai pavadinti savivale.
Kai G.Abaravičius pamatė, kad viskas moksliškai išanalizuota, daugiau prie to vizualiai jam svarbaus taško nebegrįžo. Projektinius pasiūlymus TINP direkcija pagaliau suderino.
Bet iš užuominų jautėme, kad problemų dar bus. Ir iš tiesų jis ištraukė naują kozirį – esą ta vieta yra urbanistinis draustinis.
Pasidomėjome Kultūros ministerijoje. Ji urbanistinio draustinio dokumentų niekada neteikė Vyriausybei. O registruose nėra jokio dokumento, kad Trakuose Vyriausybė būtų įsteigusi tokį draustinį.
Kai prieinama iki tokių išsigalvojimų, supratau, kad man kaip Pelenei sunešiojus vienas kurpaites apaus kitas, po to – trečias, ketvirtas.
Ir vėl kartu su daugybės institucijų atstovais susirinkome Kultūros ministerijoje, vėl diskutavome. G.Abaravičiui tada pasakiau: „Parengėme projektinius pasiūlymus, jūs juos suderinote.
Dabar jums atnešime techninį projektą. Jeigu jis nenukrypsta nuo projektinių pasiūlymų, jūs privalėsite suderinti. Tai numatyta Statybos įstatyme.“
O TINP direktorius visiems girdint atšovė: „Kaip suderinau, taip ir atiderinsiu.“
– Padėtis atrodo beviltiška. Atsitrauksite ar ne?
– Projektas jau viešai apsvarstytas, į dalį bendruomenės pagrįstų pageidavimų atsižvelgėme. Tad iš KPD ir TINP laukiame specialiųjų architektūros reikalavimų.
Labai įdomu, kaip elgsis TINP. Mes negalime gauti kitokių specialiųjų architektūros reikalavimų nei KPD ir TINP jau patvirtinti projektiniai pasiūlymai.
Jeigu KPD nuomonė nepakis, o TINP bus priešinga, savivaldybė sudarys mediacijos komisiją, kuri bandys tas dvi institucijas sutaikyti. Jeigu tai nepavyks, įsitrauks Aplinkos ministerijos komisija.
Jei ir jai nepavyks išspręsti, aš neketinu sustoti – juk ir tyčiotis negalima be saiko.
Tikina, kad niekam netrukdo
Gintaras Abaravičius, TINP direktorius
„Tikrai netrukdau D.Nedzinskui, o savo sugalvotų reikalavimų negaliu teikti.
Parko direkcija nederina tik tų projektų, kurie neatitinka reikalavimų. Jeigu projektai parengti tinkamai, mes net negalime jų nederinti tam neturėdami pagrindo.
Bet yra keli projektai, kurių plėtotojai nepadaro darbo iki galo, o paskui ieško kaltų.“
