Bet ar verta šauktis žilos senovės, kai dabartis rašo kur kas aktualesnę poemą „Pensininkų Lietuva“? Ypač po R.Kuodžio realistiškos diagnozės, kad Lietuva žygiuoja vieno didelio pensiono link.
Lyg būtų negana perpus (nuo 1990 m.) sumažėjusio gimstamumo ir emigracijos sukeltos demografinės krizės, žudome, skandiname šuliniuose vaikus.
Po Kėdainių siaubų kilusi gailestingumo ir pasipiktinimo smurtu prieš vaikus vilnis, paskatinusi galvotrūkčiais priimti įstatymo pataisas, nuslūgo.
Politikams nuraminus sąžinę gyvenimas teka kaip tekėjęs – vaikai toliau mušami, krinta per daugiabučių langus.
Nebuvo išgirsti teisės profesionalai, tvirtinę, kad įstatymų, sergėjančių vaikus nuo prievartos ir baudžiančių smurtautojus, turime su kaupu. Dar didysis prancūzų mąstytojas B.Pascalis įspėjo: „Neleiskite proginių įstatymų, teiskite pagal tuos, kurie jau išleisti.“
Klausantis proginių įstatymo pataisų autorių dingojosi, kad nuo šiol tėvus įpareigos rūpintis savo vaikais ne meilė, o sankcijų baimė. Vaikystė – ne su pasakomis, o su Baudžiamuoju kodeksu.
Tačiau yra kita jaunoji Lietuva, kuriai nešaukiamos neeilinės Seimo sesijos, neleidžiami proginiai įstatymai. Visų žvilgsniai nukreipti į problemiškas alkoholikų, narkomanų šeimas, kurios diktuoja valstybės darbotvarkę. Degradavusi visuomenės mažuma užgožia jos sveikąją daugumą.
Nežmoniška sergantį palikti likimo valiai. Bet ar humaniška sveikuosius versti ligonio įkaitais?
Jeigu trokštate išvysti modernią jaunąją Lietuvą ir laimingą vaikystę, užsukite Vilniuje į teatro spektaklį vaikams. Žinoma, jeigu ten pateksite, nes į daugumą bilietai išpirkti iki sezono pabaigos. Minios išpuoštų linksmų pipirų su jaunais tėvais, girdėjusiais apie kūno bausmes vaikams nebent iš Ch.Dickenso romanų. Ir lietuviškos žiniasklaidos.
Kaip jaunos šeimos pasiekia savo vaikų laimę? Juk anaiptol ne visi turi verslininko gyslelę, geba daryti pinigą.
Kur kas dažnesnis atvejis – magistras ar magistrė, išlaikę valstybės tarnybos egzaminą, laimėję konkursą, pradeda valstybės tarnautojo karjerą. Šeima dažniausiai sukuriama su tokia pat „baltąja apykakle“.
Tokia jauna šeima pagal socialinį statusą priklauso prie vidurinio visuomenės sluoksnio. Tik ne pagal pajamas. Tie, kurie mėgsta pliaukšti apie valdininkų privilegijas, nelabai nuvokia, apie ką kalba. Tarkime, nuo 2009 m. įšaldyti valstybinio sektoriaus atlyginimai, jų vidurkis „į rankas“ yra 656 eurai.
Ar jauna šeima gali iš tokių „privilegijų“ pragyventi? Gerai, jeigu pavyko gauti vietą savo atžalai valdiškame darželyje, antraip auklei teks pakloti mažiausiai 500 eurų per mėnesį (panašiai kainuoja ir privatūs darželiai). Kuo pasireiškia valstybės šeimos politika?
Tik praėjusios Seimo kadencijos pabaigoje grąžinti „naktinės reformos“ nugvelbti „vaiko pinigai“. Tiesa, tais 15 eurų per mėnesį džiaugiasi vien daugiavaikės ir mažas pajamas gaunančios šeimos.
Dabartinės Vyriausybės planuose šeimos politika iškopė į prioritetus, „vaiko pinigai“ žadami visoms šeimoms, bet suma nutylima. Veikiausiai tai bus ta pati katino ašara.
Švietimo reformatoriai, nutarę metais paankstinti pradinį ir priešmokyklinį ugdymą, užmiršo mažmožį – kas už tai mokės? Tėvai? Tai ir yra šeimos politika, bandanti stabdyti demografinę katastrofą? Kovosime su gimstamumo mažėjimu versdami gimdymo namus pensionais ar slaugos ligoninėmis?
Simboliška, kad poema „Jaunoji Lietuva“ baigiasi krikštynomis – ta karta tautos ateitį kūrė ne vien žodžiais, nors jos žodyne nebuvo sąvokų „demografija“, „šeimos politika“.
