Jis teigė, kad jau prieš 15 metų buvo surašytas naujasis Valstybinės kalbos įstatymas, tačiau nuo tada jis nepaliestas guli Seime.
„Skelbia kalbos kultūros dienas, tarmių metus, dar nesąmones visokia, o tai, kas jiems priklauso pagal tiesioginį darbą – nepadaro. Priimkite įstatymą“, – rėžė A.Smetona.
Lentelės gatvėse – žaidimas
Paklaustas, ką mano apie Vilniaus gatvėse pakabintas kitų tautų kalbomis surašytas dekoratyvines lenteles, A.Smetona sakė, kad tai yra žaidimas, dekoracija ir turizmo dalis.
Nors Valstybinės kalbos įstatyme ir yra nurodyta, kad užrašai gatvėse turi būti skelbiame valstybine kalba, ši situacija kiek kitokia.
„Kai Vilniaus krašto apylinkėse buvo pradėta kabinėti lenteles, kurias nedera viešai, tai kilo didžiulė problema, teismai nusprendė, ko negalima daryti. Čia viskas aišku.
Dabar tai, ką padarė Vilniaus meras, tai yra žaidimas, tai yra dekoracijos, tai yra turizmas. Žodžiu, tai yra ne Valstybinės kalbos įstatymo prerogatyva. Tai todėl įstatymas pasakė, kad tos lentelės gali likti. Ir net Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kurios nuomonės niekas neklausė, šiuo klausimu yra pasakiusi, kad neprieštarauja“, – kalbėjo žinomas filologas.
Lenkiškų pavardžių rašyba – politika, o ne kalba
Pasak filologo A.Smetonos, diskusijos kilusios dėl lenkiškų pavardžių rašybos su w, q ir x raidėmis yra ne kas kitas, kaip politika: „Čia yra elementari politika ir kažkas, matyt, bijo netekti platformos, ant kurios daro visus savo darbus.“
Jis sakė, kad tokios rašybos problema buvo „išspręsta“ dar 1890 metais, kai Vincas Kudirka išleido „Statrašos ramsčius“. A.Smetona šį leidinį pavadino mūsų šiuolaikinės rašybos pradžia, leidinyje buvo išvardintas lietuvių kalbos raidynas, o po to atsirado tik raidė „ū“.
„Ką rašo po to. Dėl svetimų žodžių dar vartojame šešias raides – f, h, ch, w, q ir x. Kudirka taip rašė. Bet dabar kažkodėl pirmos trys raidės yra geros, o kitos trys negeros. Kodėl? Aš negaliu suprasti.
Bet šita politika per visą mūsų oficialiojo rašto istoriją yra išlikusi, tarpukaryje šita politika vadovavosi, kalbos komisija, prie sovietmečio įkurta, kuri 1984 priima nutarimą dėl rašybos, visos šitos raidės yra, lietuvių kalbos gramatika 2006 – 2010 išleista, ten irgi viso to laikomasi.
Kodėl staiga kažkas susigalvojo, kad viena rašyba egzistuoja mums šiaip normaliems piliečiams, o štai valdininkams pasų skyriuje egzistuoja kita rašyba. Kur tu durniau rasi?“, – ironizavo A.Smetona.
Jis teigė, kad negalima rasti nė vieno lietuviško žodžio, kuriame būtų raidės f, h, ir ch.
Jis taip pat pastebėjo, kad gyvename laikais, kai žmonės laisvai juda po įvairias šalis, emigruoja. Dėl to santuokos su kitataučiais yra vis dažnesnis dalykas. Tad jam atrodo visiška kvailystė drausti pavardes rašyti su nelietuviškomis raidėmis, nes tokiu atveju lietuvė susituokusi su kitataučiu turės kitokią pavardę nei jos vyras: „Ką jiems daryti? Tėvas viena pavardė, motina pagal mūsų įstatymus kita pavarde, vaikų dar kitokia. Kvailystė visiška.“
