Lietuvos savivaldybių komunalinės bendrovės naujus iššūkius pasitinka susivienijusios

Privataus atliekų tvarkymo verslo ir savivaldybių komunalinių įmonių konkurencija – milžiniška. Privatus kapitalas pastarąsias pamažu stumia lauk iš šios veiklos zonos, palikdamas joms tuos darbus, kurie nekrauna nei pajamų, nei juo labiau pelno.

„Dabar – eksperimentų laikas, o atsakomybės dėl nesėkmių niekas nenori prisiimti.

Atliekų sektorius įklimpo į dvinarę įmokų sistemą, kuri nėra socialiai teisinga, nes vieni gyventojai kompensuoja kitų atliekų tvarkymo išlaidas.

Kone kiekvienoje savivaldybėje – o jų yra 60 – įkainiai už jų surinkimą ir tvarkymą skiriasi. Ir niekas nekalba apie tai, kad žmogus, įsigydamas prekę pakuotėje, už jos sutvarkymą sumoka ne keturis kartus, nors už pakuočių tvarkymą formaliai yra atsakingi gamintojai ir importuotojai“, – prakalbo bendrovės „Kauno švara“ generalinis direktorius Dalius Tumynas.

Dar vienas komunalinių įmonių rūpestis – valdžios užmojis panaikinti vidaus sandorius. Taip būtų panaikinta teisė, suteikianti savivaldybėms galimybę savo įmonėms patikėti tam tikras užduotis. Lobistai nesnaudžia, ir verslas, nusitaikęs į savivaldybių įmonių veiklos teritoriją, tikisi pelningo uždarbio.

Atliekų tvarkymas – pelninga veikla. Bet ar rūpėtų verslui imtis ir nuostolingos veiklos – tokios, kurią dabar atlieka savivaldybėms pavaldžios įmonės?

Štai tokia kebli situacija subūrė draugėn keletą komunalinių įmonių, pavyzdžiui, „Kauno švara“, „Utenos komunalininkas“, „Grinda“ ir kt. ėmėsi sumanymo ir šiemet įkūrė Lietuvos savivaldybių komunalinių įmonių asociaciją (SKIA), šiuo metu vienijančią jau septyniolika narių. Jos prezidentu ir tapo D.Tumynas.

Anot Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorės Romos Žakaitienės, pastaruoju metu savivaldai tenka daug politinių iššūkių – politikų valia primestų sprendimų.

„Planuojama, kad nuo 2018-ųjų vidaus sandorių savivaldybėse turėtų nebelikti. Esą viešieji pirkimai „sutvarkys visus reikalus“.

Jei Seimas išties uždraus vidaus sandorius – savivaldybių sutartis su joms pavaldžiomis įmonėmis – Lietuva tokia taps vienintelė visoje ES.

Visose kitose šalyse laikomasi nuostatos, kad savivaldybių įmonės turi prisiimti atsakomybę ir gali veiksmingai dirbti“, – sakė R.Žakaitienė.

Vis nauji iššūkiai privertė komunalininkus vienytis.

„Įkurti asociaciją mus paskatino daugybė priežasčių, kurios apsunkino savivaldybių ir jų įmonių darbą. Pastaruoju metu formuojama nuomonė, kad tai, ką daro savivaldybės, – blogai. Ir kad įmonės, kurias jos yra įsteigusios, dirba neveiksmingai.

Kita vertus, nesunku įžvelgti ir verslo interesų. Jis minėtas įmones vertina kaip naują kąsnį – kaip būsimą lobį. Verslas formuoja nuomonę, kuri netrunka pasiekti valdžios ausis ir tampa įvairiais nutarimais ar taisyklėmis“, – kalbėjo D.Tumynas.

Jo teigimu, SKIA dabar suvienijo specialistus, turinčius ir patirties, ir žinių. Ir kurie gerai žino, kad komunalinės paslaugos yra socialinės paslaugos. Nes ne visos jos yra pelningos – ir nuostolius nešančius darbus taip pat toms savivaldybių įmonėms tenka nudirbti.

„Juk savivaldybių komunalinių įmonių darbai – tai ne tik atliekų surinkimas, bet ir kapinių, lauko tualetų, gatvių priežiūra. Tai – viešosios paslaugos, skirtos žmonių interesams patenkinti.

Todėl tam tikrų paslaugų teikimas negali būti paliktas privačiam verslui, jas turi užtikrinti vietinės valdžios institucijos. Jos privalo tenkinti bendruomenių poreikius“, – užsiminė SKIA direktorė Aušra Zigmontienė. Šios įmonės neslepia mokesčių, paslaugas perka atsižvelgdamos į įstatymų nustatytą tvarką. Jas paprasta kontroliuoti, o verslas, pasak A.Zigmontienės, dažnai viską pridengia konfidencialumu.

Be to, pelnas, kurį už tam tikras paslaugas gauna savivaldybės įmonės, patenka į savivaldos biudžetą, ir tie pinigai toliau sukasi – naudojami kitai veiklai.

Įkurti asociaciją, anot D.Tumyno, paskatino ir viltis, kad naujas Seimas ir nauja Vyriausybė formuoja naują požiūrį, ir tai yra parankus laikas kai kurioms situacijoms persvarstyti ir diskusijoms įžiebti.

„Mes turime ne tik patirties, bet ir tikslių duomenų, kiaurai matome sistemos ydas.

Atliekų apskaita – beviltiška. Juk turėtume fiksuoti kiekvieną jų kilogramą, surūšiuoti. To nėra. Pavyzdžiui, Kaune patvirtinome dvinarės įmokos metodiką, bet nepatvirtinome skaičių.

Juk akivaizdu, kad, norint daug uždirbti, tereikia patvirtinti didelę pastoviąją įmokos dalį. Štai tuomet nesvarbu, ar gyventojai rūšiuoja atliekas, ar apskritai šiuo metu jie dirba užsienyje, nors ir yra deklaravę joje gyvenamąją vietą“, – kalbėjo D.Tumynas.

Jo teigimu, prieš keletą dienų Aplinkos ministerijoje susitikus su jos specialistais bei regioninių atliekų tvarkymo centrų atstovais tapo akivaizdu, kad, įvedus dvinarę sistemą, tam tikroms socialinėms grupės ar veikloms tarifai už atliekų sutvarkymą padidėjo 300 ar 260 proc., daugiabučiams – 64 proc.

Per didelis atliekų tvarkymo mokestis. Arba jis skaičiuojamas netgi tada, kai viskas išrūšiuojama – kai nelieka apmokestinamųjų atliekų. Arba kai rinkliava renkama atsižvelgiant ne į gyvenančių žmonių skaičių, o į būsto plotą – ne erdvė juk „gamina“ šiukšles.

Tai – gyventojų pretenzijos, kurias jie suneša į savivaldybes.

Pasak Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjos Radetos Savickienės, šie priekaištai yra pagrįsti, tačiau ir savivaldybėms yra surištos rankos. Arba jos apkrautos nelogiškais reikalavimais.

„Būta tokio reikalavimo – nuo 2015-ųjų konteinerių apskaitai turi būti įdiegta elektroninio identifikavimo sistema. Ar ji pasiteisino? Anaiptol. Bet dėl to niekas nesuka galvos, nes Lietuvoje galioja nuostata „teršėjas moka“ – sumoka ir už nepagrįstus, nuostolingus valdžios sprendimus, nes visos sąnaudos atsiduria atliekų tvarkymo įmokose.

Vis dėlto mūsų nuostata – bet kokia naujovė turi būti diegiama atlikus naudos ir sąnaudų analizę. Ir sukūrus aiškų, paprastą teisinį reglamentavimą – reikia aiškios atliekų tvarkymo sektoriaus politikos.

Bet to nėra, nes kuriami painūs, nederantys tarpusavyje teisės aktai. Neteikiama nė metodinės pagalbos – konsultacijų, kurios padėtų juos perprasti“, – kalbėjo R.Savickienė.

Klausimų savivaldybėms dar yra daugybė, pavyzdžiui, kokios atliekos pateks į plečiamą užstato sistemą? Kas bus su neperdirbamomis pakuotėmis?

„Mūsų siūlymas – įvertinti sąnaudas, taip pat kiek ir kokių pakuočių susidaro, kiek iš jų perdirbamų, o kiek – neperdirbamų, įvertinti ir užstato sistemos sąnaudas. Ir apsispręsti, kokią rūšiavimo sistemą toliau finansuoti. Juk vargu ar veiksminga Lietuvoje turėti dvi skirtingas rūšiavimo sistemas.

Kad abi sistemos tinkamai veiktų, trūksta lėšų. Abi jos iki galo neištirtos. Tad ar ne geriausia būtų viską apskaičiuoti ir pasirinkti vieną iš jų“, – tai klausimas, į kurį, anot R.Savickienės, atsakymo dar nėra.

Geriau ne drausti, bet viešinti

„Vidaus sandoriai Lietuvoje yra diskredituoti. Visiems atrodo, kad jie sudaro prielaidas korupcijai. Vyrauja pozicija, jog tokie sandoriai neturėtų būti sudaromi, jei yra tikimybė, kad egzistuojantį viešojo sektoriaus poreikį gali patenkinti privačios įmonės.

Visose kitose Europos valstybėse jie neturi neigiamo atspalvio. Pagal Europos Sąjungos teisingumo teismo praktiką ir ES teisės nuostatas savivaldos ir centrinės valdžios institucijos turi teisę organizuoti joms paskirtų užduočių vykdymą pagal ekonomines ar politines preferencijas.

Pripažįstama, kad viešųjų pirkimų taisyklės neturi tokios institucijų laisvės riboti.

Atliekų tvarkymo srityje Europos Sąjungos valstybės elgiasi nevisiškai vienodai. Lenkijoje ar Ispanijoje atliekos surenkamos ir tvarkomos skelbiant viešuosius pirkimus, Prancūzijoje tai daro tik viešojo sektoriaus įmonės, o Vokietijoje ir Olandijoje derinami abu šie būdai.

Bet nė vienoje šių valstybių bei kitose ES valstybėse vidaus sandoriai nėra draudžiami – Lietuva, tai padariusi, būtų vienintelė.

Nedera pamiršti, kad paslaugų pirkimas vidaus sandoriu yra išimtis iš bendrosios taisyklės visas paslaugas įsigyti viešųjų pirkimų būdu. Todėl vidaus sandoriai neturėtų būti sudaromi tam, kad vėliau prekes ar paslaugas būtų galima įsigyti iš privačių įmonių išvengiant viešųjų pirkimų taisyklių taikymo.

Be to, turi būti užtikrinamas efektyvus lėšų panaudojimas ir paisoma konkurencijos teisės principų. Dėl šios priežasties sudarant vidaus sandorį turi būti nustatytos aiškios ir skaidrios kainos, o už teikiamą paslaugą mokamos kompensacijos dydis turi būti grindžiamas pagrįstomis jos teikimo sąnaudomis.

Kad būtų atkurtas visuomenės ir rinkos pasitikėjimas vidaus sandoriais, o kartu ir savivaldos teikiamomis komunalinėmis paslaugomis, būtinas skaidrumas viešinant esmines sandorio sąlygas.

Taip pat turėtų būti taikomos kontrolės priemonės, kad ne tik vidaus sandorių sąlygos, bet ir jų įgyvendinimas būtų efektyvus ir leistų pasiūlyti mažiausią paslaugos kainą gyventojams.“ „Dabar – eksperimentų laikas, o atsakomybės dėl nesėkmių niekas nenori prisiimti. D.Tumynas „Planuojama, kad nuo 2018 metų vidaus sandorių savivaldybėse turėtų nebelikti. R. Žakaitienė „Todėl tam tikrų paslaugų teikimas negali būti paliktas privačiam verslui. A. Zigmontienė