Laikinaisiais vaikų globėjais tapusius sutuoktinius Daivą ir Mečislovą Adamovičius „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ kalbino žurnalistė Daiva Žeimytė.
– Jūs patys pasirinkote būti laikinaisiais globėjais. Kodėl?
D.Adamovičienė: Mums po 50 metų. Sūnus užaugo, išėjo, sukūrė šeimą, gyvena laimingai, o mūsų namuose atsivėrė tuštuma.
Jėgų, meilės dar turime daug ir nusprendėme tai kam nors atiduoti. Apie vaikelius iš globos namų jau seniai galvojome – padėti ar įsivaikinti.
Internete pamatėme informaciją, kad ruošiama profesionalių globėjų grupė, galima padėti nuskriaustiems vaikučiams, tad užsirašėme į kursus.
– Kokie tai kursai? Ko ten išmokote?
D.A.: Su vyru tris mėnesius lankėme kursus – tai privaloma abiem, nes vaikai gyvena šeimoje.
Mokė rasti išeiti iš įvairių krizių, padėti įveikti įvairias baimes, stresą, kaip toliau elgtis. Yra įvairių situacijų, nes ir vaikų ateina įvairių.
Mes atėjome abejodami, ar ryšimės šiam žingsniui, bet baigę kursus nusprendėme dirbti.
Toje grupėje susipažinome su nepaprastai gerais ir teigiamai nusiteikusiais žmonėmis, kurie po to tampa globėjais.
– Pone Mečislovai, ar nesunku? Namuose – vėl maži vaikai, savi užaugę.
M.Adamovičius: Tai malonūs sunkumai. Visada labai gera, kai grįžti, o namai pilni, ne tušti, kai tik dviese vaikštome.
Tas džiaugsmas, kurį duoda vaikai, atlygina viską.
– Kai kas pasakytų – ne jūsų vaikai.
D.A.: Nesvarbu.
M.A.: Juk žmonės visiems padeda – suranda kačiuką, šuniuką, neša namo, sušildo, paglosto.
– Jau pusę metų pas jus gyvena 4 ir 5 metų mergaitės. Kokios jų istorijos?
D.A.: Tos mergaitės neturėjo labai didelių problemų, jos nebuvo smurto aukos – tiesiog tėvai neprižiūrėjo. Mums šiuo atveju labai pasisekė, nes jos pirmos, su jomis įgijome daug praktikos.
– Jos abi savo namuose buvo neprižiūrėtos, abi turi tėvą ir mamą, tačiau motinystės teisės yra apribotos?
D.A.: Taip. Mamoms duota galimybė. Vaikai yra pas mus todėl, kad jų mamoms būtų laiko susitvarkyti gyvenimą ir galbūt pasiimti mergaites atgal. Tai būtų geriausias variantas vaikams – grįžti į biologinę šeimą.
– Kodėl taip manote? Ar tos mergaitės ką nors kalba apie savo mamas?
D.A.: Taip. Visada kalba ir visada tik gerai. Mes tai palaikome ir ne tik leidžiame skambinti, bet ir skatiname bendrauti su motinomis.
Jos myli savo vaikus, tiesiog turi mažai socialinių įgūdžių ir nesirūpina taip, kaip reikėtų.
– Net jei toms mergaitėms namuose yra blogai, jos vis tiek nori grįžti į tuos namus?
D.A.: Taip. Grįžti į biologinę šeimą yra idealus variantas.
– Kokį emocinį bagažą atsinešė tos mergaitės?
D.A.: Vieną mergaitę paėmėme iš Vaikų krizių centro. Ją lankėme ir susipažinę po kiek laiko paklausėme, ar ji važiuotų pas mus. Ji sutiko ir atvažiavo.
Baimių turėjo labai daug – baubų, raganų, vilkų, uždarų durų, užgesintos šviesos, niekada nėjo man iš paskos – ji visą laiką turėjo būti priekyje.
Vaikų krizių centre buvo mergaitė, kuri pasakojo, kad jei naktį paliksi atverstą knygą, iš jos būtinai išlįs raganos ir gąsdins.
M.A.: Tie vaikai buvo labai smarkiai prigąsdinti.
– Pone Mečislovai, jūs turite labai griežtą nuomonę apie vaikų namus.
M.A.: Vaikų krizių centras yra uždaras namas, uždara teritorija, spygliuota viela – nei išeisi, nei įeisi, net langai žaliuzėmis uždengti. Įeini, visur tamsu, durys užsidaro.
Kai ateidavome, ne tik mūsų mergaitė, bet ir kiti vaikučiai atbėgdavo. Kiekvienas su savo bėdomis, pasakojimais – ar jį mušė, ar jį skriaudė, atėmė žaisliukus.
– Jūs su tomis mergaitėmis turėsite išsiskirti. Per pusę metų juk galima ir ryšį užmegzti. Ar ta mintis nestabdo ateityje globoti vaikučius?
M.A.: Bus sunku.
D.A.: Tikiuosi, kad mes to ryšio neprarasime. Viena mergaitė išeina pas tetą, kita – į tikrai mylinčią, bet ne savo, šeimą.
Jie jau yra užmezgę kontaktą, daug su ja kontaktuoja, pasiima laisvoms dienoms, o mergaitė jau noriai pas juos važiuoja.
Viskas vyksta ne iš karto, o pamažu, kad vaikas nepatirtų streso.
– Jūs mergaites ruošiate, kad vieną dieną su jumis teks atsisveikinti?
– D.A.: Taip. Kai tik jas pasiėmėme, iš karto pasakėme: joms tik padedame. Tai kartojame kiekvieną dieną, jos tai žino.
– Kaip reikia elgtis su globojamais vaikais? Ar sunku pasiimti vaiką iš aplinkos, kurioje jis negali net normaliai augti, į savo šeimą, su juo bendrauti, jį mokyti?
D.A.: Su bet kuriuo vaiku reikia bendrauti – ar tai savas, ar paimtas iš kokios nors aplinkos. Kiekvienas vaikas turi savų poreikių, ir tu turi juos tenkinti. Kai pasiėmėme mažąją, ji sunkiai kalbėjo.
Žodžiai buvo „caca“, „lialia“, „kaka“, o dabar ji kalba sakiniais.
– To vaiko niekas nemokė?
D.A.: Ji gyveno su močiute, o mama mažai būdavo namuose.
Reikia mokyti elementariausių įgūdžių. Vyresnioji turi gerų įgūdžių, o jaunesnioji – ne. Mums labai padeda SOS vaikų kaimo specialistai, galime kreiptis į logopedus, psichologus, su mūsų vaikais daug dirbama darželyje.
– Ar labai juntamas emocinis bagažas, kurį atsineša vaikai? Kaip mergaitės pasikeitė per pusę metų, kol buvo pas jus?
M.A.: Gerokai pasikeitė. Kai su vaiku nueini į drabužių parduotuvę, jis laksto, klausia: kas čia, kas čia? Jis net nežino kai kurių dalykų, kai kurie vaisiai, maistas jiems iš viso nematyti. Vaikas labai mažai ką gyvenime matęs.
D.A.: Labai malonu po pusės metų matyti rezultatą – puikios mergaitės. Vedu į darželį ir pasižiūriu į kai kuriuos vaikus, kurie ateina su tėveliais, tai netgi galiu didžiuotis savo darbu.
– Ar ateityje ketinate su jomis palaikyti kontaktą?
D.A.: Turbūt taip. Mes joms sakome, kad kai tik norės, kai kas nors bus blogai širdelėje ir norėsite su mumis pasikalbėti, mes visą laiką su jumis bendrausime.
– Kiek laiko trunka kursai?
D.A.: Tris mėnesius reikia vaikščioti du kartus per savaitę. Bet tikrai įdomu, duoda labai daug žinių.
Į daug ką pakeičiau požiūrį, taip pat ir į vaiko auklėjimą. Tai labai reikalingi kursai.
– Ar globojanti šeima yra stebima?
D.A.: Taip. Specialistai ateina, tikrina, skambina, turime vadybininką, kuris bet kuriuo klausimu su mumis palaiko ryšį.
Tikrai jaučiame didelį palaikymą, be to, bendraujame su grupės nariais, kurie baigė kursus ir taip pat globoja vaikučius, – susitinkame, aptariame.
– Kiek tokių šeimų yra?
D.A.: Dabar tik 11, bet nuo vasario mėnesio ruošiamas didelis kursas – Vilniuje ateina 17 naujų šeimų.
– Ar žmonės nori globoti vaikus? Tie, kurie kritikuoja laikinuosius globėjus, sako, kad vaikas yra tampomas iš rankų į rankas, iš laikinųjų globėjų – pas tėvus arba į kitas šeimas.
O tai yra blogai vaiko emocinei būsenai, jo charakterio formavimuisi.
D.A.: Reikėtų pakalbėti su pačiais vaikais ir pažiūrėti. Mūsų mergaitės yra pasitikinčios savimi, jos įgijo saugumo jausmą.
Tai tikrai didelis darbas be laisvadienių – 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.
– Ar gaunate finansinę paramą? Ar tai pagalba, ar labiau paskata tapti globėjais?
D.A.: Gauname 330 eurų vaiko poreikiams tenkinti. Iš tų žmonių, kurie buvo mūsų grupėje ir ėmė globoti vaikučius, nė vienas nėjo dėl to, kad prisidurtų pinigų.
M.A.: Aš netgi nemaniau, kad dar ir mokės. Mes ten ėjome, nes esame pajėgūs tai daryti.
Jeigu duoda pinigų, aišku, gerai, galima nupirkti papildomą drabužėlį, batukus.
– Ką galėtumėte pasakyti tiems, kurie svarsto, neapsisprendžia, bijo? Kas galėtų paskatinti žmones laikinai ar nelaikinai globoti tokius vaikus?
D.A.: Reikia eiti ir globoti. Mažiau komentarų rašyti, kalbėti, o imti ir daryti.
Kėdainiškių namai buvo virtę pragaru
Šį antradienį Baisogalos (Radviliškio r.) kapinėse amžino poilsio atgulė savo namuose Kėdainiuose mirtinai uždaužytas keturmetis Mantas. Suimta 23 metų Monika Kaziukaitytė (nuotr. viršuje) nepasirodė prie sūnaus kapo duobės, nors buvo gavusi leidimą atvykti. Tokį savo sprendimą ji motyvavo tuo, kad neturi pinigų kelionei.
Šią savaitę teismas patenkino prokurorų prašymą ir leido suimti šią kėdainiškę, kuri įtariama prisidėjusi prie žiauraus susidorojimo su savo vaiku.
Iki šiol nesiskundusi, kad jos sugyventinis 27 metų Gediminas Kontenis (nuotr. apačioje) namuose smurtauja, M.Kaziukaitytė per naujausią apklausą pratrūko – prabilo apie patirtą smurtą.
Moteris teigė nesikreipusi į teisėsaugą todėl, kad nenorėjo pakenkti savo draugui.
Mirtinu vaiko sumušimu įtariamas G.Kontenis pernai buvo nuteistas lygtine laisvės atėmimo bausme už viešosios tvarkos pažeidimą – gatvėje iš chuliganiškų paskatų sumušė žmogų.
Todėl bet kokia nauja byla būtų pasiuntusi žiaurų smurtautoją už grotų. Dar anksčiau G.Kontenis buvo teistas dėl narkotikų.
Pareigūnai įtaria, kad lemtingą sausio 25-ąją vaiką mušė ne tik G.Kontenis, bet ir jo motina. Medicinos ekspertai suskaičiavo, kad mažyliui buvo suduota keliasdešimt smūgių. Žaizdomis buvo nusėtas visas kūnelis.
Per šią savaitę surengtą kratą buvusiuose G.Kontenio ir M.Kaziukaitytės namuose Kėdainiuose rasta daugybė kraujo pėdsakų – ant lovos, grindų, net vaiko rūbų.
G.Kontenis per vieną apklausų prisipažino, kad vienas jo smūgis galėjo būti mirtinas – vonioje jis trenkė vaikui, o jis griūdamas susimušė galvą.
