Pačioje praėjusių metų pabaigoje paviešinti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) PISA (angl. Programme for International Student Assessment) tyrimo rezultatai parodė, kad lietuvių moksleivių skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų gebėjimai – prasčiausi iš visų Baltijos šalių, o estai pagal išsilavinimą mus lenkia pusantrų metų. Tyrime dalyvavo daugiau nei 540 tūkst. 15-mečių iš 72 pasaulio šalių.
Remiantis PISA testo rezultatais, Lietuvos penkiolikmečiai pasaulyje užima 39 vietą pagal skaitymo įgūdžius (472 balai), 36-ą pagal gamtos mokslų (475), ir pagal matematikos (478 balai) srities gebėjimus. Visose trijose srityse lietuvių moksleivių rezultatai yra prastesni už tyrime dalyvavusių švietimo sistemų vidurkį (490 balų). 30 balų skirtumas yra maždaug lygus vieneriems mokymosi metams.
„Jei nereformuosime esamo mokytojų rengimo modelio – kalbu apie esminius pokyčius šioje srityje, ne paviršinį „pasitvarkymą“, ilgainiui estai mus lenks ir trejais, ir penkeriais metais“, – įsitikinusi Kauno technologijos universiteto (KTU) studijų prorektorė Jurgita Šiugždinienė.
Pasak jos, jei norime, kad jauni žmonės kurtų inovacijas, būtų aktyvūs žinių ir inovacijų ekonomikos dalyviai, kurtų pridėtinę vertę valstybei, jų mokytojai turi studijuoti ten, kur kuriamas mokslas ir inovacijos.
Nuo mokytojų pasirengimo priklauso moksleivių rezultatai
PISA organizatoriai teigia, jog moksleivių rezultatą iš esmės lemia mokytojų pasirengimas. Pasak „The Economist“, kuriame buvo plačiai aptarti 2015 m. testo rezultatai, aukščiausius balus surinkusios šalys mokytojus vertina kaip aukštos klasės profesionalus, kurie turi laiko rengtis pamokoms ir tobulinti savo įgūdžius. Aukštesnius įvertinimus gavo tos šalys, kuriose nevyksta profiliavimas, nei moksleivių skirstymas pagal gebėjimus.
Kita vertus, viena iš šalių, kurios rezultatai žemesni nei 2012-aisiais (PISA patikrinimas vykdomas kas trejus metus), yra Australija. Teigiama, kad viena iš PISA menkesnio vertinimo priežasčių – suprastėjusi mokytojų kompetencija. Besirenkantys būti mokytojais šiandien Australijoje turi žemesnius abitūros egzaminų įvertinimus nei 1980-aisiais ar 1990-aisiais. Be to, pažymima, kad ši šalis yra viena iš tų, kuriose abiturientams neprivalomas matematikos egzaminas.
Turi būti keliami aukštesni reikalavimai
Šalis, kurios moksleiviai PISA teste pasirodė daug geriau nei prieš ketverius metus, yra Argentina. To pasekmė – švietimo ministerijos, arba tiksliau – švietimo ministro Estebano Bullricho pastangos: jis pasiūlė mokytojams didesnes algas, su sąlyga, kad šie rimčiau žiūrės į savo darbą. Mokytojų rengimui buvo pradėti kelti aukštesni reikalavimai.
Portugalija – kita šalis, kurioje PISA įvertinimai stabiliai auga. Buvęs Portugalijos švietimo ministras Nuno Crato teigia, kad reforma čia vykdoma palaipsniui: stiprinamos mokyklų programos, įvedami standartizuoti testai moksleivių rezultatams patikrinti, moksleiviai neskirstomi pagal gebėjimus. Tačiau, pasak jo, tam, kad šalyje įvyktų „sprogimas“ švietimo srityje, reikalingi geriau parengti mokytojai.
Pedagogai turi studijuoti ten, kur kuriamas mokslas
J. Šiugždinienė primena, jog mokomojo dalyko didaktika yra tiesiogiai susijusi su dalyko mokslo lauke dominuojančiais tyrimais. Kitaip tariant, kuo labiau būsimasis mokytojas įsitraukia į jo dėstomo dalyko mokslo tyrimus, tuo geriau jis yra pasirengęs perduoti mokslo žinias dėstydamas moksleiviams.
Dalyką būsimi mokytojai turi perprasti ne tik iš pedagoginės, bet ir iš mokslinių tyrimų perspektyvos. Pastaroji perspektyva mokytojui leis su moksleiviais „atradinėti“ chemijos, fizikos ar kito dalyko dėsnius, principus, tyrinėti reiškinius.
„Tai – ypač svarbu gimnazijos klasių mokytojams. Juk mes tikimės, kad gimnazijos užaugins būsimus aukščiausio lygio tyrėjus ir novatorius“, – teigia J. Šiugždinienė.
Pasak jos, suprantama, kad matematikos, fizikos, chemijos ar kitų mokslų mokytojai, turėdami galimybę atlikti tyrimus naujose laboratorijose su modernia įranga, turi gilesnį supratimą apie šių mokslo sričių pažangą ir galimybes, ir gali tas žinias vėliau perteikti savo mokiniams.
Mokytojus rengia ne tik „pedagoginės“ aukštosios mokyklos
J. Šiugždinienės teigimu, visame pasaulyje vyrauja praktika pedagogus rengti ne vienu būdu: „Jei ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo bei specialiosios pedagogikos sričių specialistų rengimui tinka lygiagretusis modelis, kai vienu metu mokomasi ir pedagoginės didaktikos, ir dalyko žinių, tai, pavyzdžiui, gimnazijos mokytojai turėtų būti pagrinde rengiami nuosekliuoju arba gretutiniu būdu – kai pedagoginės kompetencijos ugdomos jau turint dėstomo dalyko diplomą“.
J. Šiugždinienė pastebi, kad Lietuvoje fizinių mokslų mokytojai jau ir taip iš esmės rengiami nuosekliuoju būdu – bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas analizė rodo, jog 2013–2015 metais į chemijos ir fizikos dalyko pedagogikos lygiagrečiąsias studijas nacionaliniu mastu nebuvo priimta nė vieno studento.
STEM sričių pedagogų rengimui tikslingai lėšos neskiriamos
Beje, ta pati analizė rodo, kad stojantieji į švietimo ir ugdymo krypties studijų programas yra vieni silpniausių abiturientų – pavyzdžiui, stojant į matematikos ir informatikos mokymo studijas 2013-aisiais minimalus balas buvo 3,26 ( jau pridėjus galimus 2 balus už motyvacinį pokalbį, tad be jų „praeinamasis“ balas gali siekti 1,26).
Taigi, galima situacija, kad matematikos mokytoju taps žmogus, mokykloje iš matematikos egzamino gavęs vos 11 taškų iš 100. Be to, apklausos rodo, jog pagal specialybę įsidarbina iki 9 proc. „tradiciniu“ lygiagrečiuoju būdu rengiamų pedagogų.
„Deja, valstybės investicijos mokytojų rengimui, galima sakyti, atvirkščiai proporcingos šiai statistikai: nuo 2009-ųjų švietimo ir ugdymo krypčių programoms finansavimas išaugo apie 40 proc. Prie tokio įsidarbinamumo, mokytojo parengimas valstybei kainuoja daugiau nei profesionalaus menininko ar orlaivių piloto“, – teigia J. Šiugždinienė.
Pasak jos, paradoksalu tai, kad „dalykininkai“, gebantys perteikti jauniems žmonėms esmines šiandien būtinas kompetencijas vadinamosiose STEM (angl. science, technology, engineering, mathematic) srityse, iš esmės studijuoja ne pedagogų rengimui skirtomis lėšomis. Tokį kelią pasirinkusieji negauna didesnių stipendijų, kurios yra skiriamos pedagogikos programose studijuojantiems.
Specialistų, norinčių tapti mokytojais – netrūksta
„Problema kompleksinė – kalbame ne apie tai, kad prastai parengiami vienos ar kitos srities mokytojai, o apie tai, kad trūksta kompetentingų gimnazijos lygio specialistų visose mokslo srityse. Akivaizdu tai, kad vienose rankose sutelktas, industrinis pedagogų rengimo modelis nepasiteisino. Būtina alternatyviam pedagogų rengimui suteikti atitinkamą valstybės palaikymą ir finansavimą“, – teigia J. Šiugždinienė.
Ji teigia, jog norinčiųjų tapti mokytojais po dalyko studijų – netrūksta. Štai į programą „Renkuosi mokyti“, kurią inicijavo ir remia privatus verslas, kasmet kandidatuoja net apie 300 aukštąjį išsilavinimą turinčių pretendentų. Vien į KTU laipsnio neteikiančias studijas, kuriose „dalykininkai“ mokosi būti mokytojais, konkursas 2016-aisiais buvo 5 į vieną vietą valstybės finansuojamose vietose, beveik du trečdaliai studijuoja savo lėšomis. Panašiu populiarumu pasižymi ir analogiškos kitų universitetų siūlomos studijos.
PISA testo rezultatai, silpnas stojančiųjų į „pedagogines“ programas pasirengimas, menka jų motyvacija dirbti toje srityje po baigimo rodo, jog delsti švietimo srityje nebegalima, reformos būtinos.
„Suprantama, jog teks išeiti iš komforto zonos. Ar išdrįsime?“, – klausia J. Šiugždinienė.
