Aukščiausiasis Teismas šią savaitę atmetė V.Navicko
ieškinį valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros ir
Vilniaus apskrities policijos.
„Ikiteisminio tyrimo pradėjimo metu V.Navickas ėjo Vilniaus
miesto mero pareigas ir buvo viešas asmuo, todėl jo reputacijai
vienodai didelę neigiamą įtaką būtų sukėlęs bet koks abejonių
jo veiklos teisėtumu ir skaidrumu keliančių aplinkybių
paviešinimas, o ieškovą kompromituojančių garso įrašų
paviešinimas buvo ne atsakovės, o ieškovo politinių oponentų
veiksmų rezultatas“, – rašoma galutinėje ir neskundžiamoje
teismo nutartyje.
Teismo vertinimu, V.Navicko kaip valstybės politiko, reputacijai
pakenkė ne ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir vykdymas, vėliau
teisminis nagrinėjimas, o paties ieškovo tam tikro elgesio modelio
pasirinkimas, kas sukėlė jo politiniams oponentams ir visuomenei tam
tikrų abejonių jo veiksmų teisėtumu ir sprendimų skaidrumu.
Konstatuota, kad nė vienos iš trijų būtinų jų valstybės
civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas nepagrindė, todėl
valstybės civilinė atsakomybė negalima.
V.Navickas anksčiau tvirtino, jog teismui patenkinus jo
ieškinį, visus priteistus pinigus paaukotų labdarai, norįs tik
asmeniniu pavyzdžiu parodyti, kad negalima leisti teisėsaugai
politikuoti ir savavaliauti, žeminti žmogaus orumą.
Ikiteisminis tyrimas byloje pradėtas 2010 metų rugsėjį
paskelbus slapta darytus įrašus, kuriuose užfiksuota, kaip
tuometinis Vilniaus miesto meras tuometinį savivaldybės
kontrolierių Šarūną Skučą ragino priimti Tėvynės sąjungai-
Lietuvos krikščionims demokratams palankius sprendimus. Šiuose
įrašuose V.Navickas teigė, kad valdančiajai partijai naudingus
patikrinimus reikia atlikti per tris dienas, o nenaudingus – per
trejus metus.
Visų instancijų teismuose V.Navickas buvo išteisintas dėl
kaltinimų piktnaudžiavimu ir kišimusi į valstybės tarnautojo ar
viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veiklą.
Nuteisti buvusį sostinės vadovą konservatorių siekė Vilniaus
miesto apylinkės prokuratūra. Tačiau jos skundą išnagrinėjęs
teismas paskelbė, kad netenkina prokuratūros skundo, apylinkės
teismo nuosprendį keisti ar naikinti pagal skundo motyvus nėra
pagrindo.
2014 metų lapkritį Vilniaus apygardos teismas paskelbė, kad
žemesnės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad
V.Navicko veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
požymių, o įrašytas pokalbis nedera su politiko elgesiu.
Neetišką elgesį įvertino etikos komisija. Teismo vertinimu, jeigu
elgesys neetiškas, nereiškia, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo
požymių.
V.Navickui palankius teismų sprendimus paliko galioti ir
Aukščiausiasis Teismas.
V.Navickas tvirtino tapęs buvusio savo patarėjo A.Totoraičio
auka. A.Totoraitis Š.Skučui davė diktofoną įrašams mero
kabinete. Pasak bylos medžiagos, Š.Skučas vėliau pripažino, kad
neketino viešinti mero kabinete padaryto įrašo, tai, anot jo,
padarė A.Totoraitis. Pasak Š.Skučo, pokalbį su meru jis
įrašinėjo baimindamasis, jog jam gali būti grasinama atleidimu,
tačiau taip nenutikus įrašą pasiliko, nors ir neketino jo
viešinti.
A.Totoraitis buvo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių
demokratų Senamiesčio skyriaus vadovu, buvo Vilniaus miesto mero
padėjėju, miesto tarybos sekretoriumi, taip pat Savivaldybės
kontrolieriaus tarnybos darbuotoju.
Š.Skučas iš savivaldybės kontrolieriaus pareigų atleistas du
kartus ir abu kartus teismai pripažino, kad sostinės savivaldybė
jį iš darbo atleido nepagrįstai.
