Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) nupieštame 2020–2025 metų vizijos žemėlapyje matyti keturi miestai, kuriuose turėtų būti aukštosios mokyklos.
Vilniuje – du universitetai, 1–2 menų akademijos, 1 karo akademija prie Krašto apsaugos ministerijos. Kaune – 1–2 universitetai, 1 policijos mokykla prie Vidaus reikalų ministerijos, Klaipėdoje – 1 universitetas arba padalinys, Šiauliuose – universiteto padalinys ir viena kolegija.
O kaip kolegijos? To lrytas.lt paklausė Vilniaus kolegijos direktoriaus Gintauto Bražiūno. Jis pasakė ir ką manantis apie Lietuvos edukologijos ir Vytauto Didžiojo universitetų jungtuves, ką mano apie Šiaulių ar Klaipėdos universiteto padėtį ir kaip ne Vilniuje esančios aukštosios mokyklos tiesia rankas į sostinę.
– Pastaruoju metu aukštojo mokslo pasaulis alsuoja kitokiu ritmu. Nupieštas galimai liksiančių aukštųjų mokyklų žemėlapis, kuriame vos keturios penkios mokyklos. Ar jaučiate įtampą?
– Įtampą jaučiame. Skęstantis griebiasi už bet ko ir nori mus taip pat nusitempti.
– Kas tie skęstantys?
– Tie, kurie žemėlapyje ir pavaizduoti. Kolegijų ten kaip ir nėra. Man niekas negali parodyti užsienio ar nepriklausomų ekspertų pažymos, kur būtų blogai pasakyta apie Lietuvos kolegijas.
O mes galime parodyti. 2001–2002 metais Pasaulio bankas, Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija (OECD) atliko tyrimą, ir ten buvo sakinys, kad geriausia reforma, kurią padarė Lietuvos aukštasis mokslas, – tai kolegijų tinklas, suformuotas 2000-aisiais.
Niekad jokio priekaišto mums nebuvo.
– Bet nuo 2000 metų daug vandens nutekėjo.
– Žinoma. Bet visuomenė nežino, kaip tas tinklas buvo kuriamas. Viskas prasidėjo 1995-aisiais. Pagrindinės aukštesniosios mokyklos perdarė studijų programas, tai darėme su suomiais, nes jie tuo metu darė tą patį.
Mes visuomet orientuojamės: darykime kaip suomiai. O kaip jie darė? Jie ilgai galvojo, bet kai sugalvojo, nestabdė. Pirmąsias kolegijas jie turėjo 1996 metais. O mes stabdėme ir atsilikome. Suomiai tai pavadino amatų aukštąja mokykla, profesine aukštąja mokykla.
Taip yra visoje ES. Mes, kolegijos, ir nepretenduojame į klasikinių universitetų vietą.
– Kokią matote kolegijoms nišą Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje?
– Suskaičiuokime, kiek mes turime valstybinių kolegijų ir universitetų. Lietuvoje yra 12 valstybinių kolegijų ir 14 valstybinių universitetų.
Žemaitijos kolegijos nebereikėtų skaičiuoti, nes ji priėmimo nebevykdo. Tai buvo nebloga kolegija, bet tame regione nebėra vaikų, tad nebėra ateities. Todėl buvo padarytas ryžtingas žingsnis, teisingas sprendimas. Tokio ryžtingumo palinkėčiau visiems.
Suomijoje kolegijų yra dukart daugiau nei universitetų. Jie sumažino ir kolegijų, ir universitetų skaičių. Kolegijas jie sujungė, netgi Helsinkyje iš dviejų didelių padarė vieną. Jungė ir tokias, kurias skiria 100 kilometrų.
Taip yra visoje Europoje: kolegijų yra mažiausiai 2 kartus daugiau nei universitetų, nes jos atsako už aukštojo mokslo masiškumą. Tarkim, Danijoje yra 8 klasikiniai universitetai ir 18 kolegijų, Belgijoje – 11 universitetų ir 48 kolegijos, Austrijoje – 22 universitetai ir 35 kolegijos. Kodėl taip yra? Kolegijos teikia masinį aukštąjį išsilavinimą ir yra pigesnės. Jos ruošia darbo rinkai. Universitetai rengia analitikus, kurių reikia kur kas mažiau. Jų reikia labai gerų, bet nedaug.
Universitetai turi būti geriau finansuojami, nes mokslas brangus.
– Ar Lietuvoje reikėtų optimizuoti kolegijų tinklą?
– Kai aukštesniosios mokyklos tapo kolegijomis, buvo sudarytas planas, kad kiekvienoje apskrityje būtų po vieną kolegiją. 2000 m. Lietuvoje buvo 61 aukštesnioji mokykla. Per 4 metus po dviejų išorinių vertinimų kolegijomis tapo tik 14. Kitos buvo sujungtos, tapo profesinėmis mokyklomis arba buvo tiesiog panaikintos. Pavyzdžiui, Vilniaus kolegija suvienijo 9 aukštesniąsias mokyklas Tačiau 2003-iaisiais lobistų spaudžiama tuometinė valdžia sustabdė jungimąsi. Todėl kai kur liko ne po vieną kolegiją.
Vilniuje yra dvi kolegijos – Vilniaus dizaino ir technologijų kolegija ir mūsų, kuri yra universalesnė. Suskaičiuokime, kiek Vilniuje yra universitetų? Tai nelygintina.
– Tai kiek turėtų būti universitetų ir kokių?
– Imkime Lietuvos edukologijos universitetą (LEU), kuris net pavadinimą pakeitė, kad taptų populiaresnis. Keitė pavadinimą ir Aleksandro Stulginskio universitetas, kad paslėptų žemės ūkio sritį, taip išsižadėdamas savo šaknų. Tai nepadėjo.
LEU per pastaruosius penkerius metus susitraukė 60 proc. Studentų skaičius nuo 9 tūkst. 2012 metais sumažėjo iki 3500 dabar.
Vilniaus kolegija per tą patį laikotarpį sumažėjo 10 proc. Studentų krepšelių medžioklėje nusileidžiame tik VU.
Pažiūrėkime į kokybę. Kodėl pas mus stoja 3 kartus daugiau šimtukininkų nei į LEU? Vadinasi, mes reikalingi abiturientams.
– O kaip Vilniaus kolegijos absolventams pavyksta įsidarbinti?
– 2016 metų birželio 1 d. darbo biržos duomenimis, įsidarbinę buvo 94,7 proc. mūsų buvusių studentų. O mūsų Pedagogikos fakulteto – 95,9 proc.
– Vilniaus kolegija rengia pedagogus. Vis dažniau ir garsiau kalbama, kad pedagogų rengimas turėtų tekti tik universitetams. Ką manote?
– Tokia ir Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko nuomonė. Ir jie remiasi tais pačiais suomiais. Taip, suomiai taip nutarė, taip parašyta ir įstatyme. Tačiau tai neveikia. Ir suomiai magistrai nevažiuoja dirbti už poliarinio rato. Nors atlyginimai ten kur kas geresni – keturis penkis kartus didesni.
O lietuviai nori perkelti Suomijos situaciją, neperkeldami socialinių garantijų. Magistrai ir pas mus nevažiuos į periferiją. Jie ieškos darbo Vilniuje ir, jei neras, dirbs ne pagal specialybę.
Prieš dešimtmetį buvo atliekamas tyrimas, ar baigusieji pedagogikos studijas dirba švietimo srityje. Tada paaiškėjo, kad iš šios srities studijas baigusiųjų tuomet dar Vilniaus pedagoginiame universitete (dabar – LEU) švietimo sektoriuje dirba 25–28 proc., o iš baigusiųjų Vilniaus kolegiją – 68 proc.
Vadinasi, mes faktiškai užtikrinome pradinių klasių mokytojų kontingentą. Nekalbant apie darželių auklėtojų, ką irgi nori iš mūsų atimti. Magistras šluostys vaikui užpakaliuką? Dirbant su mažaisiais reikia pasiaukojimo, o ne analitinio mokslinio mąstymo.
– LEU stiprins savo pozicijas susijungdamas su Vytauto Didžiojo universitetu Kaune.
– Manau, tai pati prasčiausia idėja. Jų susijungimas – pliusas tik tos srities mokslui. Bet ar tai duos naudos praktiniam mokytojų rengimui? Labai tuo abejoju. Mes sustiprinsime edukologiją kaip mokslą, bet mokytojų rengimo nesustiprinsime. Ir ekonominio efektyvumo požiūriu būtų geriau LEU jungti prie VU. Juk VU vis tiek rengs įvairaus profilio mokytojus fizikus, chemikus, matematikus.
Kurį laiką viskas laikysis, bet paskui stos į tikrąsias vėžes. Kai reputacija prarasta, sunku ją vėl užsiauginti.
Tai tik pratęs LEU agoniją, o VDU gaus prieigą prie Vilniaus studentų. Tai ekspansija į sostinę. Tą patį rodo ir tai, kad Kauno technologijos universitetas įsigijo ISM.
Vilniaus trauka didelė. Tai matyti ir iš to, kad visos privačios kolegijos atidarė filialus Vilniuje ir jie tapo kone didesni už pačias motinines kolegijas.
– LEU padėtį pavadinote agonija.
– Daug dėstytojų iš ten jau išėjo ir išeina. Mes tai jaučiame, kai jie ateina pas mus prašytis darbo. Aišku, kad universitetas pats yra kaltas, aišku, jog jų vadyba buvo kalta, kad neieškojo savo stiprybių. Kai rinka traukiasi, reikia daryti tai, ką moki geriausiai, su minimaliomis sąnaudomis.
Žinoma, galbūt ir situacija buvo nepalanki. Visur juk krito pedagogų rengimas. O kitaip ir būti negalėjo. Juk ministerija pareiškė, kad mokytojų yra per daug. Tai kas stos į pedagogiką, kai pagrindinis darbdavys sako, kad per daug, kad nereikia. Sunku šiais laikais išsilaikyti socialinio profilio aukštajai mokyklai.
Šiauliuose padėtis dar labiau įtempta. Ten yra didelė stipri kolegija ir mažas prastas universitetas, kuriame padėtis vis blogėja. Tačiau mitinguojama, kad be universiteto nebus ateities. Tada sugalvojama prijungti kolegiją prie universiteto. Mano akimis, jokia kolegija nesustiprins universiteto, pagal jos misiją tai neįmanoma, juk mokslininkų skaičius kolegijose netgi ribojamas, galime turėti tik iki 10 proc. mokslininkų. O jei daugiau, tai turime rasti lėšų jiems mokėti didesnius atlyginimus.
Tad ir Šiaulių kolegija nesustiprins universiteto, ji tiesiog mirs. O Šiaulių universitetui gal pakaktų likti kito universiteto dalimi, fakultetu.
Universitetai turi gelbėtis patys. Jei neišsigelbės, vadinasi, jie neverti universiteto vardo.
Panaši padėtis Klaipėdoje. Yra 2 kolegijos – Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla ir Klaipėdos kolegija. Jūreivystės aukštoji mokykla turi tiksliai atitikti tarptautines šio sektoriaus kolegijų programas. Jie puikiai tai daro ir Europoje yra gerai vertinami. Jie pražūtų būdami universiteto dalimi. Jie jau buvo ja, bet išėjo ir suklestėjo.
Žinoma, galėtume ir mes jungtis su Vilniaus dizaino ir technologijų kolegija. Tačiau nei jie nori, nei mes. Nes mes esame geri, tad nenorime siūbuoti valties, kad neprarastume nei kokybės, nei geros reputacijos. Nors suprantame, kad anksčiau ar vėliau mus sujungs. Tuomet turėtume apie 10 tūkst. studentų, dabar mūsų kolegija turi 6800 studentų.
– Kalbėjote apie suomių patirtį, apie jungimus Belgijoje, Danijoje. Kas paprastai tose šalyse tampa tokių permainų iniciatoriumi, vykdytoju? Pačios aukštosios mokyklos?
– Bendrai paėmus, tas, kuris duoda pinigų. Arba Vyriausybė, arba parlamentas. Patys nesusijungsime. Žinoma, buvo bandoma kai kuriuos uždusinti taip, kad jiems būtų tas pat, kas nutiks. O jei jautiesi tvirtas, tai svarstai: kodėl turiu jungtis?
