Lietuviai, skirtingai nei latviai ar estai, gali didžiuotis dar ir trečiąja valstybingumo švente – Liepos 6-ąja – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Vis dėlto ši istorikų atrasta ir Seimo valstybine švente paskelbta data dar nėra giliai žmonių suvokta.
Kas kita – Vasario 16-oji, žyminti 1918 metais vėl atkurtą Lietuvos valstybę, kurios istoriją pusei amžiaus pertraukė sovietinė okupacija.
Kitąmet ateisiantis Baltijos šalių 100-mečio jubiliejus ne tik lietuviams, bet ir latviams, estams suteiks progą ir patiems geriau suvokti savo valstybių tradiciją.
Todėl būtina, kad šis jubiliejus įsimintų žmonėms prasmingais, išliekamąją vertę turinčiais valstybingumo akcentais.
Dar liko metai ir nevėlu pasirūpinti, kad šventė nenuviltų žmonių ir vėliau neaidėtų priekaištai, jog buvo iššvaistyti ar net išgrobstyti jubiliejui skirti pinigai, o nieko įsimenamo nesukurta. Bet kol kas viešojoje erdvėje dominuoja kritika dėl stringančių projektų.
Istorikai pasigenda vientisos šventės idėjos, siūlo susitelkti į mažesnį skaičių rimtesnių sumanymų, neišbarstant lėšų dešimtims smulkių projektų.
Planuota pastatyti paminklus J.Basanavičiui ir A.Smetonai, sutvarkyti Lukiškių aikštę, įrengiant čia laisvės kovas simbolizuojantį monumentą.
Paminklą A.Smetonai, ko gero, jau galima pamiršti. Kita vertus, šis prezidentas, atėjęs į valdžią po karinio perversmo, visuomenės vertinamas nevienareikšmiškai dėl autoritarinio valdymo ir net simboliško nepasipriešinimo sovietinei okupacijai.
Tuo metu J.Basanavičiaus asmenybė tokių aistrų nekelia ir neatleistina, jei net švenčiant valstybės šimtmetį jam nebūtų pastatytas paminklas.
Kol kas situacija ne iš optimistinių. Ilgai virė ginčai, kuri sostinės vieta geriausiai tiktų J.Basanavičiaus paminklui. Savivaldybės surengtas skulptorių konkursas sulaukė smarkios kritikos, specialistų nuomone, jam pateikti darbai – apgailėtino meninio lygio, tautos patriarchas vaizduojamas neoriai, net juokingai, kaip koks kaminkrėtys.
Šie ginčai gali tęstis dešimtmečius. Panaši padėtis – dėl sostinės Lukiškių aikštės. Tik pernai jos sutvarkymo darbai pajudėjo iš mirties taško, bet numatyto skulptūrinio akcento likimas tebeskendi miglose kaip ir monumentas J.Basanavičiui.
Gal būtų protingiausia statyti tautos patriarcho paminklą pagal tarpukario skulptoriaus R.Jakimavičiaus projektą. Suprantama, tai nebūtų šiuolaikiškas monumentas, bet nekurstytų dabarties menininkų ambicijų, o ir visuomenės būtų sutiktas daug ramiau, juo labiau kad tarpukario laikų skulptūra tarsi atiduotų seną skolą J.Basanavičiui.
Kažin ar ne geriau ir Lukiškių aikštėje pastatyti Vyčio paminklą, nei tęsti ginčus. Tai būtų itin paprastas, bet aiškus sprendimas, nes Vytis simbolizuoja visus tris mūsų valstybingumo laikotarpius – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tarpukario ir dabarties valstybės.
Artėjantis valstybės atkūrimo šimtmetis tarsi pirštu duria į tai, ko Lietuvai labiausiai stinga, – asmenines ambicijas atmetančio valstybinio požiūrio ir politinio ryžto įgyvendinant šaliai svarbius sprendimus.
Darbus neretai išstumia tušti plepalai, o kartais net isteriškas panikos skleidimas. Taip daug kas įvertino prezidentės D.Grybauskaitės ir Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo D.Jauniškio reakciją į būsimas Rusijos ir Baltarusijos pratybas „Zapad 2017“.
Suprantama, agresyvi Maskvos politika kelia rimtą pavojų ir Lietuvos gynybinę galią būtina stiprinti. Bet ar yra prasmė šaukti, kad „Zapad“ pratybos gali baigtis įsiveržimu į mūsų šalį?
Aišku, visos karinės pratybos – pasirengimas galimam karui, ne išimtis ir didelio masto „Zapad 2017“. Žvanginimo ginklais buvo ir bus, bet kaip vertinti VSD vadovo gąsdinimus? Ką dabar daryti žmonėms – kasti slėptuves, apsirūpinti konservų ir kruopų atsargomis?
Neabejotina, kad vienas tokių pratybų tikslų – parodyti savo galią prieš kaimynus. Tik kam mums patiems kelti didžiulę paniką dėl būsimo ginklų žvanginimo Baltarusijoje, jeigu nuolat kartojame, kad sąjungininkai patikimai saugo NATO priklausančias Baltijos šalis?
Kai labiausiai informuotas turintis būti VSD vadovas prabyla apie galimą Rusijos įsiveržimą, ko galima laukti iš politikų, visada pasirengusių šaukti „Tėvynė pavojuje!“ ir dalyvauti didžiausių patriotų lenktynėse?
Šitaip triukšmaujant valstybei iš tiesų kyla pavojus – ne dėl rusų įsiveržimo, o dėl pačių kvailumo.
Kas norės investuoti Lietuvoje, jei nuolat skambinsime pavojaus varpais, kad rusai tuoj užpuls? Dar blogiau, kad taip nuo realių kasdienių iššūkių nukreipiamas visuomenės ir politikų dėmesys.
Tad gal verčiau nekrūpčiokime ir ruoškimės valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejui. Ruoškimės į ateitį nukreiptais darbais, o ne švaistydami garą tuščiam oro virpinimui.
